Ar trejus metus galiojantis įstatymas veikia realiai? Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ kalbėjosi Seimo narė ir įstatymo iniciatorė Dalia Kuodytė, Vilniaus moterų namų Krizių centro direktorė Lilija Vasiliauskienė, Viešosios policijos valdybos skyriaus viršininkas Vytautas Lamauskas bei Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Algirdas Šešelgis.
- Ponia Kuodyte, įstatymas galioja jau tris metus. Statistika rodo, kad pagalbos prašymų nemažėja. Kaip tai paaiškinti?
- Smurto nemažėja. Kalbant apie įstatymą, man regis, jis yra pakankamai gyvas organizmas ta prasme, kad per visus tuos metus gana intensyviai vykdėm monitoringą, žiūrėjom įstatymo spragas, kurias reiktų pataisyti, kad institucijoms būtų žymiai lengviau tvarkytis su ta problema. Tik priėmus šitą įstatymą mes pamatėm, kokie smurto mastai. Europos pagrindinių teisių agentūros tyrimo duomenys rodo, kad 8 iš 10 nukentėjusių moterų nesikreipia, nes bijo pažeminimo, susidorojimo ar nežino, kad valstybė jas gina. Lietuvoje, drįsčiau teigti, kad dar ne visą spektrą matome.
- Pone Lamauskai, kaip statistika pasikeitė per tuos trejus metus?
- Iš karto įsigaliojus įstatymui buvo užregistruota daugiau nei 18 tūkst. iškvietimų dėl smurto artimoje aplinkoje. Sulig kiekvienais metais šių pranešimų skaičius didėjo. Tai rodo, kad Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas aiškiai apibrėžė vieną iš prioritetų mūsų darbe. Apimtys didėja, nes pradedama garsiai apie tai šnekėti ir kovoti su šituo reiškiniu.
- Jūsų buvęs vadovas prieš metus yra sakęs, kad įstatymas atgrasė dalį smurtautojų, tačiau netgi smurtautojai prisitaikė prie įstatymo ir smurtas tapo labiau užslėptas. Gal statistika būtų kitokia, jei visi praneštų?
- Gali būt, kad daugelis smurto aukų dar nedrįsta informuoti apie tokius atvejus. Mes šiandien kovojame daugiau su pasekmėmis. Tiek reaguodami į smurto atvejus, tiek eliminuodami elementus iš tos aplinkos mes kovojam su tuo, kas mūsų valstybėje egzistavo ilgus metus.
- Įstatymas tai ir numato.
- Jeigu kovosime vien su pasekmėm, ir toliau auginsime kartą po kartos, kuri matys, kaip vyksta smurtavimas. Manau, kad į šią problemą reikia žvelgti kompleksiškiau. Įstatymas yra labai šaunus dalykas, bet manau, reikia kovoti ir su priežastimi.
- Kai įstatymas buvo priimtas, policija teigė, kad nebuvo pasiruošta jo įgyvendinimui. Buvo labai daug klausimų, kaip jį reikės realiai vykdyti. Ar nuomonė pasikeitė?
- Mes šiandien aiškiai sakome, kad mokomės daugelio dalykų. Jeigu valstybė apibrėžė prioritetinę sritį, mes investuojame į pareigūnų mokymus. Finansinė situacija valstybėje nėra pati geriausia, mes ieškome įvairiausių būdų. Kartu su norvegais pradėjome įgyvendinti projektą, kuriame bus apmokyta didelė dalis pareigūnų. Policijos pareigūnai, pirmieji atvykę į įvykį, mokysis atpažinti auką, modeliuoti, kaip tiksliai ją išskirti, apsaugoti.
- Ponia Vasiliauskiene, nevyriausybininkai sako, kad įstatymas yra gerai, bet veikia jis deklaratyviai, kad valstybės pagalba smurto aukai labiau yra deklaracija, nes kažko trūksta. Ko trūksta praėjus trims metams, nuo įstatymo įsigaliojimo?
- Politinės valios ir žmogiškųjų, finansinių resursų skyrimo. Pradėjus kurti specializuotos pagalbos centrų tinklą, ką numato Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, viskas paliekama pražūti. Per šiuos metus, priėmus įstatymo pataisas, mums darbo padaugėjo 4,5 karto. Moterys jau priprato, kad mes joms daug padedame. Jeigu darai gerą darbą, trauktis nesinorėtų. Dabar Seime yra svarstomas biudžetas, man labai liūdna, bet ir ministerija nerado vidinių resursų. Negirdi, kurti. Ne mūsų gi iniciatyva, o Seimo, buvo padidintas mūsų darbas. Bet niekas neklauso, kad mes turėsime nepilną, apgraužtą milijoną visai respublikai. Kaip žinote, bet kuri socialinių paslaugų įstaiga dirba su keliais milijonais vienoje savivaldybėje.
- Kam reikalingi tie pinigai?
- Dirbti, teikti specializuotą pagalbą.
- (D. Kuodytė) Tie specializuoti centrai yra aukos įgalinimas, ne už ją nusprendžiant, ką ji turi daryti, bet jai pagelbėjant sustiprėti tiek, kad ji toliau galėtų spręsti, ką ji nori daryti su savo gyvenimu. Nevyriausybinės organizacijos turi didžiulį įdirbį šitoje srityje, dalyvauja tarptautiniuose forumuose.
- Pone Šešelgi, ar kitų metų biudžete yra numatytos lėšos?
- Be jokios abejonės bet kokiai veiklai lėšų trūksta. Noriu pasižiūrėti, kiek valstybei iš viso kainuoja, kovojant su šiuo negatyviu reiškiniu. Kai įstatymas pradėjo veikti, buvo skirta apie 570 tūkst., šiais metais skiriama 920 tūkst. Ta pati suma numatyta kitais metais.
- Jeigu problema aštrėja, natūralu, kad reikia daugiau pinigų.
- Gerbiamos Lilijos vadovaujamame specializuotam pagalbos centre galbūt keturis kartus ir padaugėjo. Pagal savo statistiką matau, kad keturis kartus tikrai nepadidėjo. Esmė tame, kad vien specializuotiems pagalbos centrams lėšos ne tik yra skiriamos, bet skiriama ir daugiau – programos vykdymui, prevenciniam darbui, apmokymams. Papildomai 560 tūkst. skiriama metams.
- Pone Šešelgi, jeigu įstatyme įrašyta, kad yra tokia programa, vadinasi, jai turi būti skiriama atitinkamai lėšų.
- Jeigu 920 tūkst. litų metams nepakanka, specializuoti pagalbos centrai sakys, kad tai yra per mažai. Negaliu ginčytis, kad tos lėšos patenkina poreikį.
- (D. Kuodytė) Jūs sakot, kad skaičius nepadidėjo. Įstatymo pataisa kalba apie tai, kad kiekvienu atveju, kai policija fiksuoja smurto atvejį, perduoda specializuotam pagalbos centrui, kuris privalo susisiekti ir atlikti savo darbą. Padidėjimas yra akivaizdus.
- Ponia Vasiliauskiene, jei lėšos nebus numatytos, kaip toliau vystysis įstatymo įgyvendinimas?
- Mes esam 4 darbuotojos, 3 iš jų yra jaunos moterys. Man visada baisu dėl to krūvio, kuris yra ant jų pečių. Tai gali pradėti strigti. Jeigu asmuo gauna 700 litų atlyginimą ir turi šitokį krūvį, tai yra neatsakinga iš valstybės pusės.
- Dabar smurtautojas yra sulaikomas 48 valandoms. Yra juk buvę atvejų, kai jis grįžta ir vėl smurtauja. Ar čia viskas tvarkoje? Gal efektyvesnis variantas būtų jį iškeldinti?
- Priimtas sprendimas savaime neapsaugos. Apsaugotų nebent suėmimas. Mes ieškom efektyvesnių būdų. Projekte su norvegais numatome įdiegti 1000 mygtukų, kurie eliminuotų pakartojamumo elementą. Aukoms, kurioms būtų galima grėsmė, išdalintume mygtukus, kuriuos paspaudus auka operatyviai sulauks pagalbos iš pareigūnų.
- Ponia Vasiliauskiene, kuo reiktų papildyti įstatymą, kad jis būtų naudingesnis aukos apsaugai?
- Tik ką lankėmės Vienoje. Mūsų įstatymas yra modeliuotas Austrijos pavyzdžiu. Ten pamatėme, kad didžiausias pasiekimas šalyse, kuriose geriausia veikia įstatymas, yra civilinės priemonės – policijos įgalinimas. Policijos pareigūnas, atvykęs į įvykio vietą, gali skirti 14 dienų iškeldinimą tuoj pat. Dabar pilietis yra sulaikomas teoriškai 48 valandoms, bet praktiškai 4 – 12, ir grįžta namo dar linksmesnis. Ne kiekviena auka yra tiek informuota, kad uždarytų jam duris.
- (V. Lamauskas) Mūsų teisinė sistema sukurta taip, kad įvykus smurto atvejui mes iš karto nusikeliam į baudžiamosios teisės sritį. Ten pagrindinį vaidmenį atlieka prokuroras, jis priima sprendimus dėl kardomųjų priemonių taikymo. Tos 48 valandos yra skirtos priimti tuos sprendimus.
- Ką Jūs siūlote?
- (V. Lamauskas) Reikia suderinti tuos du įstatymus.
- (D. Kuodytė) Aš už, bet noriu atkreipti dėmesį į subjektyvų faktorių. Aš sutinku, kad turim įgalinti policiją panaudoti socialines priemones, iškeldinimą, bet kas trukdo policijai dabar operatyviai reaguoti, jei yra paskirtas draudimas artintis, o auka kviečiasi ir 5 valandas nesulaukia pagalbos. Manau, kad neįvertinamas nusikaltimo pavojingumas.
- (V. Lamauskas) Visumos nereiktų vertinti pagal kelis faktus. Policija per sunkmetį buvo priversta skaičiuoti, išskirti tam tikras prioritetines veikas. Atsiminkite, kiek 2011 m. policijai buvo skirta lėšų šio įstatymo įgyvendinimui.
- (D. Kuodytė) Viską atsimenu ir manau, kad policija garbingai susidorojo. Labai gerai, kad policijoje yra kalbama apie mokymus, smurto atpažinimą, prevenciją. Labai norėčiau, kad apie tai pradėtų kalbėti ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
- Ačiū už pokalbį.
