Istorija numeris du. Ruklos (Jonavos r.) gyventojai atsisakė paramos maistu ir pareiškė neisią jos pasiimti, todėl jų vaikai bus priversti badauti. Nieko nelaukę Ruklos seniūnijos specialistai, seniūnas ir policijos įgaliotinis maistą jiems nuvežė į namus. Visi jie išsijuosę iš parduotuvės į policijos automobilį (nes jis talpus) sukrovė dėžes ir pristatė tiesiai į badaujančių vaikų namus.
Gyvenimas Lietuvoje, panašu, kunkuliuoja. Tai – vos keli pavyzdžiai iš neparadinės Lietuvos, nutikę Jonavos rajone pastaraisiais metais. Panašių istorijų, be abejo, galėtų papasakoti kiekvienas socialinis darbuotojas bet kuriame Lietuvos krašte. Socialinės paramos teikimas Lietuvoje virsta kreivų veidrodžių karalyste, o jos gavėjai primena senuose bendrabučiuose niekaip neišnaikinamus tarakonus. Dar kitaip – jie yra kaip erkės, o apsisaugoti nuo jų nepadeda jokios vakcinos. Ar tokie žmonės, gyvendami iš mokesčių mokėtojų pinigų, tai vertina? Jiems nusispjaut. Nes jie yra ubagai, todėl valstybė jiems turi padėti. Antraip jie emigruos.
Galbūt piktybinių valstybės remiamų ubagų kategorijai derėtų skirti kitokias, ne socialines pašalpas? Vienas iš variantų galėtų būti emigracijos pašalpa.
Emigruosi? Prašau, tau pašalpa. Ir dar susimylėk priimti lėktuvo bilietą. Žinoma, į vieną pusę. Kokį? Be abejo, verslo klase. Kad tik tau, mielasis, kelias nedulkėtų. Kad tik tu, brangusis, jaustumeisi geriau.
Nes mums tavęs tokio – prageriančio savo vaikų daiktus – tikrai nereikia. Be tavęs, žmogau, gyventi bus ir geriau, ir lengviau.
Važiuok. Ir nebekaišiok savo purvinų pirštų į mūsų valstybės kišenę.
