Kodėl pokario laikų partizanai vis dar yra žeminami savo tėvynėje? Ir užsienio šalių vyrai įvairiais laikotarpiais ginklu priešinosi okupantams, bet purvinų eilučių kiekiu, išpiltų ant girių karžygių, lietuviai, ko gero, pasaulyje būtų vieni lyderių.
Kraują kaitina ne tik anonimiški interneto komentatoriai, kurių daugelio kompiuterių adresai registruoti Rusijoje, Vokietijoje, net Pietų Amerikoje.
Stebina ir kai kurių dabarties istorikų, politikų publikacijos apie „tamsiąją“ partizaninio karo pusę.
Partizanų kritikai remiasi sovietinių organizacijų – NKVD, MGB, KGB archyvais, kuriuose teisybės nė su žiburiu nerasi.
Tardomų partizanų parodymai ir jų parašai būdavo klastojami, prisipažinimai apie tariamus žiaurumus sukurpiami iš oro arba išgaunami, brutaliai kankinant aukas.
1959–1960 metų tarybinė spauda partizanų Tauro apygardos kapelioną kunigą J.Lelešių pavertė pabaisa, ant aukų deginusį penkiakampes žvaigždes. Nukentėjusiųjų neatsirado, kaip ir išgalvoto nusikaltimo įrankių. Pasiremta vienintelio žmogaus, kankinimų neatlaikusio partizano B.Budrio, žodžiais, kuris po daugelio metų parašys: „Ateidavo J.Lelešius, kad laikytų mišias, pasakytų pamokslėlį. Apie jokius jo žiaurumus ar niekšybes negalėjo būti nė kalbos. Išvis parodymai neverti nė sutrūnijusio grašio – tai rezultatas badu marinamo vienutėje ir nardinamo po vandeniu surištomis rankomis ir kojomis“.
Mažeikių krašte partizanų vardu veikė A.Mezjanovo vadovaujamos MGB smogikų specialiosios grupės, kurios 1948 metų rugsėjo 10 dieną nužudė vietos apylinkės pirmininką, pavarde Jasmontas.
1947 metais Šiaulių apskrities Meškučių valsčiuje sovietiniai aktyvistai broliai L. ir V. Tukišai kirviu užkapojo Stepo Breivos devynių asmenų šeimą, o vietos spauda trimitavo, kad šį šiurpų nusikaltimą įvykdė partizanai.
1946 metų kovo 20 dieną Šilmikių kaime (Šiaulių apskritis) partizanų vardu buvo nužudyti keturi sovietiniai aktyvistai, bet iš tikrųjų šie žmonės krito nuo stribų Prano Nakučio ir Stasio Rimkaus rankų.
Nepaisant įžūlaus melo, sovietinių organizacijų dokumentai iki šiol pateikiami kaip svarūs partizanų nusikaltimų įrodymai.
Antai istorijas Mindaugas Pocius savo knygoje: „Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944 – 1953 metais“, remdamasis KGB majoro G. Čvanovo išrašu „Apie banditinius išpuolius, įvykdytus ginkluotų nacionalistinių gaujų dalyvių, veikusių Lietuvos SSR apskričių teritorijoje nuo 1948 07 01 iki 1948 12 31“, rašo, jog Anykščių apylinkėse partizanai sušaudė 10 žmonių, tarp jų ir du nepilnamečius, nors partizanų baudžiamieji statutai griežtai draudė šaudyti į vaikus.
Nepriklausomybės akto signatarai Alyzas Sakalas ir Jurgis Jurgelis nesiliauja kalti prie kryžiaus partizano Antano Kraujelio-Siaubūno, kurį KGB kaltino nušovus 11 žmonių. Bet tyrimas buvo tendencingas. Pavyzdžiui, kaltinimai Leokadijos ir Prano Gelčių nužudymu Papiškių kaime (Utenos apskritis) 1949 metais lapkričio 5 dieną, buvo surašyti remiantis tik partizano M.Urbono, kankinto sovietinių smogikų, parodymais, o sušaudymą mačiusio L.Gelčienės tėvo J.Kulionio žodžiai, jog žentą ir dukrą nužudė ne A.Kraujelis, buvo atmesti.
„Sovietinis teisminio tyrimo procesas politinėse bylose nesiekė teisingumo, buvo orientuotas į režimui priešiškų asmenų kompromitavimą, represavimą, likvidavimą arba užverbavimą bendradarbiauti, tam naudojant smurtą ir kankinimus“, – pabrėžė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, atsisakęs panaikinti A.Kraujeliui suteiktą Kario savanorio teisinį statusą.
Tačiau abu signatarai, vadovaudamiesi KGB sukurptais raštais, jau prikrikštijo A.Kraujelį taikių gyventojų žudiku.
Dar labiau glumina šiais laikais pasirodžiusi „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“, kurią sudarė buvęs žurnalo „Komunistas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Povilas Masilionis. Išaiškėjo, kad šis veikalas, sudarytas remiantis KGB operatyvininkų kartoteka, toli gražu neatspindi tikrovės.
Knygoje nemaža dalis žuvusių stribų, čekistų, priskiriami civiliams gyventojams (Skirsnemunės stribai A.Baltrušaitis ir jo sūnus Pranas, Raseinių stribas J.Batvenis, Betygalos stribai E. ir K.Bespalovai, čekistai M. Danisevičius, S. Beinoras, P. Juodžbalis, daugybė kitų okupantų talkininkų).
Knygoje minimą Anykščių rajono mokytoją Simoną Baltušniką (iš tikrųjų – Jurgis Baltušnikas) 1944 metų gruodžio 23 dieną nužudė ne partizanai, o NKVD smogikai, vadovaujami leitenanto Lukino. Pastarieji nušovė 10 beginklų vietos gyventojų ir sudegino 6 sodybas.
Partizanų aukomis netikėtai tapo Jonas Jakubka iš Maldaikių ir Juozas Rimkus iš Šilagalių kaimų (Anykščių r.), kuris jie iš tikrųjų krito nuo NKVD 95-ojo pasienio pulko pasieniečių, vadovaujami 3-iosios komendantūros viršininko majoro Čertovo.
Okupantai besipriešinančių jiems tautų didvyrius visuomet stengėsi paversti išgamomis ir suversti ant jų pečių nebūtus nusikaltimus. Dar XIX amžiaus viduryje legendinį italų sukilėlių vadą Džiuzepę Garibaldį (Giuseppe Garibaldi) ir jo karius Austro imperija vadino „banditų gauja“, panašiai po šimto metų elgėsi ir sovietai.
Klaidas darė visų šalių partizanai. Karo metu neįmanoma išvengti nekaltų aukų.
Bet pagaliau suvokime, jog tai – žmonės, gynę mūsų tėvynę ginklu. Ir už tai jie verti amžinos pagarbos.
Užuot apkabinę dar gyvus senolius, išbučiavę kiekvieną jų raukšlelę, mes leidžiame juos koneveikti.
Atrodo, kai kam ir šiandien rūpi sumenkinti žmonių, kritusių už laisvę, autoritetą, supainioti vertybes ir pasėti abejones, paversti patriotizmą nuvalkiota sąvoka.
Tai ypač aktualu Rusijai, kol kas paskelbusiai tik informacinį karą.
