Kaimo bėdžius šildosi padangomis, o pašalpą prageria ir surūko

Jį šiurpiame bute dažnokai apsilanko bendruomenės pirmininkė Irena Senkuvienė. Moteris metų metus kantriai įtikinėja Bronių apsigyventi globos namuose, atneša jam maisto, parūpina vaistų nuo epilepsijos.

Bronių erzina bet kokie klausimai apie jo gyvenimą.<br>L.Juodzevičienės nuotr.
Bronių erzina bet kokie klausimai apie jo gyvenimą.<br>L.Juodzevičienės nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Loreta Juodzevičienė

Dec 26, 2014, 8:07 AM, atnaujinta Jan 18, 2018, 6:40 AM

Daugybę metų Bronius yra Šiaudiniškių kaimo bendruomenės galvos skausmas. Žmonės piktinasi asocialiu kaimynu, tačiau bėdoje jo vis tiek nepalieka.

Jį šiurpiame bute dažnokai apsilanko bendruomenės pirmininkė Irena Senkuvienė. Moteris metų metus kantriai įtikinėja Bronių apsigyventi globos namuose, atneša jam maisto, parūpina vaistų nuo epilepsijos.

Kaimo sopuliu tapusį vyriškį žino ir Kybartų seniūnijos darbuotojai, tačiau nieko negali padaryti.

„O ką gali padaryti, jei žmogus nenori? Vienintelė išeitis – apeliuoti į jo jausmus ir protą, eilinį kartą pasiūlyti persikelti į globos namus.  Net nežinau, ar Bronius gali būti pripažintas pavojingu visuomenei? Šiuo atveju tai yra toks žmogaus gyvenimo būdas“, – teigė Kybartų seniūnijos seniūnas Romas Šunokas.

Jis prieš kurį laiką bandė pasikalbėti su Broniumi, tačiau įnoringas suodino būsto savininkas jam neatvėrė durų.

Patekti pas šį vyriškį yra sudėtinga. Tuo įsitikino ir žurnalistai, atsiliepę į bendruomenės pagalbos prašymą.

Prieš kurį laiką Bronius, kurio mėnesio pajamos – 150 litų neįgalumo pensija, žurnalistų neįsileido, net ir išgirdęs, jog jam atvežė maisto.

„Man nereikia, patys ir valgykite“, – gergždžiančiu balsu šaižiai iš vidaus riktelėjo Bronius.

Du krepšiai su maistu tąsyk atiteko kitame Šiaudiniškių gale gyvenančiam bėdžiui Petrui ir jo neįgaliems sūnums.

Praėjusį savaitgalį virš keturbučio, kuriame gyvena Bronius, raitėsi juodi dūmai.

Tai buvo ženklas, jog Bronius namuose. Praviros lauko durys buvo paremtos akmeniu, pro jas iš vidaus virto aitrūs dūmai.

Kvėpuoti buvo neįmanoma – graužė gerklę ir akis. Tokiomis sąlygomis Bronius gyvena daugybę metų.

Būsto sienos, lubos, grindys, baldai – apaugę storu suodžių sluoksniu.

Kambaryje, kuriame sulūžusioje lovoje, paremtoje plytomis, pajuodusiuose pataluose tūno Bronius, šalta – kalbant iš burnos sklinda garas.

Bendruomenė pasirūpino įstiklinti langą, kuris iki šiol buvo uždengtas tik polietileno plėvele. Šiluma šiame kambaryje apskritai neužsilaiko, nes radiatoriai seniai nupjaustyti.

Dar vienoje nugyventoje patalpoje, matyt, prieš daugelį metų buvo virtuvė. Apie tai liudija nuplėšta suodina praustuvė, riogsanti kampe.

Šioje būsto dalyje Bronius pasistatė krosnelę, ant jos šildosi vandenį, kurio atsineša iš kaimynės, verdasi valgį.

Iš savo artimiausių kaimynų Bronius nuolat prašinėja vandens, degtukų ar  uonos. Jei kas nors vyriškiui primena, jog pernelyg ilgai tęsiasi tokie prašinėjimai, Bronius tampa agresyvus.

Šalia geležinės krosnelės mėtosi krūvos vielų – atliekos nuo sudegintų padangų. Grindis dengia pelenų ir suodžių sluoksnis, nuo menkiausio judesio debesėliais kylantis į viršų.

Broniaus veidas nuolat paišinas. Matyt, dėl to kaime vyriškis seniai gavo pravardę – „Stubinis velnias“.

„Aš keturiasdešimt metų gyvenu Šiaudiniškiuose. Niekada nemačiau Broniaus nusipraususio, – kalbėjo bendruomenės pirmininkė I.Senkuvienė. – Jis visas paišinas ateina į mokyklą maisto. Kur prisiglaudžia, prie ko prisiliečia, ten suodžių žymės lieka.“

Vyriškiui nelabai svarbu, jog kaimynai dėl jo deginamų padangų negali lauke džiauti skalbinių, priversti kvėpuoti dvoku ir gyventi bijodami dėl parazitų. Bronius nesibodi į krosnelės ugnį įmesti draudžiamų deginti atliekų, kurių parsineša iš konteinerių.

Kitoje tamsioje kamarėlėje – tualeto liekanos: sudaužytas unitazas, surūdiję vamzdžiai ir juodi gaurai palubėje – storai suodžiais aplipę voratinkliai.

Tądien pietums paišiname puode, lyg stovėjusiame ant laužo, Bronius išsivirė bulvių su lupenomis. Ant jų buvo užmestas padangų pelenais aplipęs purvinas skuduras.

Bėdžiaus pietūs tądien buvo sotūs – prie bulvių labai tiko žurnalistų lauknešėlyje buvusi silkė.

Broniaus nuotaika keičiasi kas kelios minutės. Kokio nors klausimo suerzintas vyras taip rikteli, kad pašnekovai iš netikėtumo net krūpteli.

Kiek atlyžęs Bronius padėkojo nekviestiems svečiams už krepšį maisto, tačiau po akimirkos, paklaustas, kur prausiasi, vėl pasiuto.

„Į tokius durnus klausimus aš neatsakinėju. Koks kieno reikalas, kad aš suodinas vaikštau“, – piktai atrėžė Bronius.

Atsargiai pastebėjus, jog vyriškio būste labai tamsu, dūminės pirkios šeimininkas akimirksniu pasiūlo išsišiepti – esą bus šviesiau.

Bronių supykdė klausimas, ar jis kreipėsi kokios nors pagalbos į seniūniją.

„Čia dabar? Kol kas dar ne ubagas, kad prašyčiau. Gaunu 150 litų. Tegu pensiją pakelia, o ne eina čia ir klausinėja. Kuo turiu, tuo ir kuriu. Bus laikas, eisiu į prieglaudą“, – piktai paaiškino Bronius ir pridūrė, jog pagalbos sulaukia iš vienos savo dukters.

Jis su stiklelio nevengiančia žmona yra šešių vaikų, iš kurių vienas – mažametis, tėvas.

Bronius yra išsituokęs. Jo žmona gyvena to paties buto antrame aukšte.

Poros vaikai užaugo globos namuose. Tame pačiame kaime gyvenanti viena dukra kiek gali pasirūpina tėvu, tačiau jos pačios šeimoje – šeši asmenys. Be to, ji globoja mažiausiąją savo seserį.

Bronius pasidžiaugė, jog pastaruoju metu jis vis mažiau patiria epilepsijos priepuolių.

Kai tik vyras pajunta, jog artėja priepuolis, skuba į savo suodiną patalą, kad griūdamas nesusižalotų.

„Negyvenu, o tik egzistuoju, – sunkiai atsidūsta Bronius. – Šalta čia.“

Storžieviško būdo vyriškis nėra psichikos ligonis. Kaimo žmonės pasakojo, jog jis yra apsiskaitęs žmogus.

Atsargiai, kad staiga neįtūžtų, kalbinamas Bronius prisipažino, jog jam labai reikėtų anglių arba malkų: „Sako, invalidams duoda?“

Neįgalumo pašalpą vyriškis išleidžia per kelias dienas – apsirūpina rūkalais ir vynu.

Klausimas, ar neišvys žmonių, kurie jam atveš kuro, Broniui akivaizdžiai nepatiko.

„Aišku, nevysiu. Ne laukinis gi aš, – pasipiktino vyriškis. – Eisiu į prieglaudą, kiek čia galima vargti.“

Tačiau šiuo Broniaus pažadu mažai kas tiki.

Prieš kurį laiką Kybartų socialiniams darbuotojams buvo pavykę jį įkalbėti, kad atsigultų į ligoninės slaugos skyrių. Išpraustas ir normaliai pavalgydintas Bronius po paros pabėgo į savo šiurpiai nugyventą būstą.

„Vieninteliu atveju jį būtų galima paimti iš tų namų, jei paaiškėtų, jog jis serga atvira tuberkulioze. Tuomet jau nebereikėtų jo sutikimo.

Bronius yra 50 proc. darbingas. Jei jis nori gauti malkų, turėtų registruotis darbo biržoje, parašyti prašymą.  Ieškosime būdų, kaip jam paprasčiau ir kuo greičiau parūpinti malkų.

Pensija šiam asmeniui bus pradėta mokėti ateinančių metų liepą“, – teigė Vilkaviškio rajono savivaldybės socialinės paramos ir sveikatos priežiūros skyriaus vedėjos pareigas laikinai einanti Aušra Kurauskienė.

Jos manymu, šalies įstatymuose turėtų būti numatytos griežtesnės priemonės tokiems asmenims, kurių gyvenimo būdas aplinkinius paverčia įkaitais.

Šiaudiniškių kaimo žmonės stebisi, kodėl Broniaus teises visos institucijos gina, o jų teisių į normalų gyvenimą nepaiso.

Kybartų seniūnija jau prieš metus rengė dokumentus, kurie Broniui turėjo atverti globos namų duris.

„Lankėmės pas jį ne vieną kartą, įkalbinėjome, siūlėme padorias gyvenimo sąlygas. Yra žmonių, kurie prašosi į globos namus, tačiau negalime jų ten apgyvendinti. Tokio atvejo, kaip su Broniumi, mūsų seniūnijoje iki šiol nebuvo“, – teigė seniūnijos socialinės darbuotojos.

Prievarta į globos namus Broniaus išvežti negalima, reikia, kad jis parašytų prašymą. Tačiau neprognozuojamo būdo vyriškis, apie kurį tupinėja ir bendruomenė, ir seniūnija, ir svetimi žmonės, neskuba.

Kybartų seniūnijos darbuotojams prieš tris mėnesius galų gale pavyko globos namuose apgyvendinti miestelyje liūdnai pagarsėjusią 64 metų Teresę.

Sąvartynu paverstas moters būstas aštuonbutyje kelis kartus degė. Du kambariai iki pat lubų buvo prikimšti įvairiausio šlamšto, kurį Teresė kasdien tempdavo iš konteinerių.

Būste seniai nėra elektros, vandens, šilumos. Kybartiškė miegodavo tarp šiukšlių su savo šunimis.

Per gaisrą vienas jų bei kelios stambios žiurkės nugaišo.

Iš Teresės būsto buvo išvežtos kelios tonos šlamšto. Viduje liko penkis kartus didesnis sąvartynas.

Pensininkė į globos namus pateko antrą kartą. Prieš kurį laiką ji buvo juose apgyvendinta, tačiau kitą dieną pabėgo atgal į savo sąvartyną.

„Tikimės, jog šį kartą ji nebėgs. Teresė kol kas patenkinta. Sakė, jaučiasi kaip ponia. Ją labai nustebino ir nudžiugino globos namuose esantis televizorius“, – teigė Kybartų seniūnijos darbuotojai.

Jie tikino pasistengsiantys,kad padoriomis sąlygomis gyventų ir Bronius iš Šiaudiniškių.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.