Vilniaus meras A.Zuokas atskleidė savo pasivaikščiojimų maršrutą

Prieš pasivaikščiojimą po Vilnių meras A.Zuokas prižadėjo šįkart būsiąs šventiškai ir romantiškai nusiteikęs. Kaip ir pridera švenčių metu.

Daugiau nuotraukų (1)

Arūnas Dumalakas („Lietuvos rytas“)

Dec 29, 2014, 7:06 AM, atnaujinta Jan 18, 2018, 2:30 AM

Tiesiog jis rodysiąs širdžiai mielas vietas, kurias mėgsta aplankyti ne tik su šeima, svečiais, bet ir vienas.

Nors A.Zuokas ir stengėsi pasivaikščiojimą apipinti romantika, jam kartais vis tiek išsprūsdavo: „Štai čia planuojame...“, „ten statysime...“, „čia reikėtų...“

„Kitaip aš negaliu“, – atsiduso A.Zuokas, kuris į pasivaikščiojimą pasikvietė ir du visą savaitę jo darbą stebėjusius moksleivius – Gabrielę Makarevičiūtę iš Vilniaus licėjaus ir Luką Trimonį iš „Juventos“ gimnazijos.

Kryžiai. Pirmas mero pasivaikščiojimo su moksleiviais ir „Sostine“ taškas – Trys kryžiai. Tiesa, iki Kalnų parko estrados važiuojame automobiliu. O kaip A.Zuokas mėgsta į šią nuostabią vietą keliauti vesdamas svečius ar su šeima?

„Svečius dažniausiai užvežu. Aišku, nepažeidžiu kelio ženklo, į patį viršų nevažiuoju. Jei yra laiko ir einame pasivaikščioti su šeima, dažniausiai iki Trijų kryžių ateiname nuo Bernardinų sodo kopdami laiptais“, – pasakojo meras.

Trys kryžiai – tai ta vieta, nuo kurios atsiveria Vilniaus grožis. Ne iš Gedimino pilies bokšto, kaip daug kas mano. Nes nuo Trijų kryžių daugiau matyti. Be to, iš čia ir pačia Gedimino pilimi galima grožėtis.

Ar atsimena, kada pirmą kartą užkopė į Trijų Kryžių kalną? „Tai buvo studentavimo laikais. Buvome ką tik įstoję į Vilniaus universitetą.

Pirmomis studijų dienomis visas mūsų kursas pėsčiomis ėjo per tuometį Sereikiškių parką ir lipo būtent į Trijų Kryžių kalną. Prisimenu, vieną kurso draugę pasikeičiant nešti reikėjo, nes mergina buvo išsinarinusi koją“, – šyptelėjo meras pasakodamas apie jaunystės laikus.

Sveikata. „Žmonės leidžia pinigus sporto klubuose, perka abonementus, o daug geriau būtų, jei per savaitę tris kartus į Trijų Kryžių kalną užkoptų. Ir kalorijas sudegintų, ir dar puikiais vaizdais pasigrožėtų“, – kiek uždusęs nuo kopimo svarstė A.Zuokas.

Už Europos Sąjungos pinigus įrengiami psichologinės reabilitacijos kabinetai. Ateini į tokį, o ten sukurta dirbtinė jūra, dangus, visokie gražūs vaizdai. Bet juk visa tai yra natūraliai. Kam iš ausinių klausytis miško garsų, paukštelių čiulbėjimo? Juk visa tai galima išgirsti gyvai, nemokamai.

Tam paprieštaravo G.Makarevičiūtė: „Netiesa. Gyvenau gal penkiolika metų penktajame aukšte, kasdien po šešis kartus žemyn ir aukštyn. Vis tiek sporto klubo reikia.“

Suolai. Į pasivaikščiojimo maršrutus A.Zuokas būtinai įtraukia Bastėjos kalną, vilniečių vadinamą barbakanu. Čia jis turi pamėgtą suolą, ant kurio atsisėdus galima grožėtis senojo ir kartu naujojo miesto panoramomis, pamąstyti apie sostinę ir gyvenimą. Tai – vieta, kurioje A.Zuokas pabūna ir vienas.

„Magiška vieta, pasakojanti miesto istoriją. Matai ir praeitį, ir dabartį. Einu, tarkime, iš Filharmonijos, tai būtinai pro čia. Prisėdu, pasidairau ir – namo“, – atskleidė jis.

Ne, A.Zuokas neparodė kito – vardinio suolo Bernardinų sode, kur su būsima žmona Agne praleido daug romantiškų valandų. O pasukus kalbą apie tai, nedaugžodžiaudamas pasakė, kad toje vietoje mėgdavo pasivaikščioti, kai juodu draugavo, bet dar nebuvo šeima.

„Vienas vakaras buvo labai romantiškas. Mėnesiena, namo kitoje Vilnios pusėje, kur dabar yra Nyderlandų ambasadoriaus rezidencija, langai švietė.

Agnės paklausiau: „Ar norėtum tame name gyventi?“ Prisimenu, Agnė nepuolė tvirtinti, kad būtinai norėtų. O po aštuonių mėnesių tame name mes jau buvome įsigiję du butus ir ten sutikome Naujuosius metus“, – tęsė kalbą A.Zuokas.

Dar po pusantrų metų Agnė ir Artūras persikraustė į tą namą gyventi, bet vėliau jį pardavė JAV ambasadai, nes bėgiodamas šalia Vilnios užkopė į kalną ir rado dar mielesnį širdžiai namą Užupyje – jame Zuokų šeima gyvena iki šiol.

Štai taip romantiški pasisėdėjimai ir pasivaikščiojimai po tuometį Sereikiškių parką virto gyvenimo realybe.

Sodas. Į Sereikiškių parką, kuris dabar vadinamas Bernardinų sodu, studijuodami Žurnalistikos institute Agnė ir Artūras sprukdavo per kiekvieną ilgesnę pertrauką tarp paskaitų.

Prie vartų būdavo kavinė, kur įsimylėjėliai gerdavo arbatą. Šis medinis pastatas sudegęs.

A.Zuokas nusišypsojo – dabar prie įėjimo ne romantiškus laikus menanti kavinė, o Stasio Žirgulio skulptūra „Valdžios kėdė“.

„Valdžia kaip presas, – rodydamas ranka į skulptūrą jos prasmę aiškino A.Zuokas. – O jeigu netinkamai sėdėsi kėdėje, iš jos būsi išmestas.“

Ši S.Žirgulio skulptūra tik dabar Bernardinų sode, vėliau bus perkelta prie savivaldybės pastato Konstitucijos prospekte. O anksčiau „Valdžios kėdė“ aštuonerius metus stovėjo Kaune, Laisvės alėjoje.

Nebegrąžinti skulptūros į centrinę Kauno gatvę S.Žirgulis nusprendė įsižeidęs ant šio miesto valdžios. Esą ji „Valdžios kėdei“ neskyrė pakankamai dėmesio. Kauno valdžia atšovė, kad skulptorius savo kūrinius Laisvės alėjoje eksponavo vien tikėdamasis, kad miestas juos nupirks.

„Valdžios kėdę“ iš tiesų žinojo daugelis kauniečių, jie fotografuodavosi užsiropštę ant skulptūros. Bet kaunietis skulptorius savo kūrinį nutarė padovanoti Vilniui. Kai jis atsidurs prie savivaldybės, į šią valdžios kėdę galės atsisėsti kiekvienas.

Kapinės. „Bernardinų kapinės ypač gražios pavasarį, kai pražysta tokios mėlynos gėlytės. Neprisimenu jų pavadinimo. Visos kapinės būna kaip mėlynas kilimas“, – dalijosi įspūdžiais A.Zuokas.

Gal nors į kapines jis dažniau eina vienas? Juk tai vieta, kurioje užplūsta visai kitokios mintys, kurioje geriau pabūti vienam, pamąstyti?

Taip, meras į Bernardinų kapines ateina vienas, bet mėgsta jas ir svečiams parodyti. Juk senosios kapinės – tai savotiškas parkas. Daugelyje šalių taip yra, tik Vilniuje prie to vis dar nepriprantama.

Dauguma kapų Bernardinuose seni, bet A.Zuokui yra ką šiose kapinėse aplankyti. Čia palaidoti du neseniai mirę užupiečiai – Valdas Neimantas ir Viktoras Kapočius.

Namo. Įsukęs į Bokšto gatvę ėjimą ja A.Zuokas pavadino kelione namo. Taip ir viena sena nuotrauka pavadinta – „Grįžimas į Vilnių“. Joje užfiksuota būtent ši vieta.

„Kai leidžiuosi žemyn Bokšto gatve, man iš tiesų atrodo, kad grįžtu į Vilnių. Nors niekur iš jo nebuvau išėjęs“, – prisipažino A.Zuokas.

Tai – dieną. O gražiausia vakarinė ir naktinė panorama – iš „Sky“ baro viešbutyje „Radisson Blu“. Langai iki žemės, todėl atrodo lyg ore kabėtum. Po kojomis – ir senasis, ir naujasis Vilnius. Į šią vietą išgerti taurės vyno ar alaus bokalo A.Zuokas dažniausiai užsuka su svečiais.

Romantiška A.Zuokui ir arka Šv.Kazimiero gatvėje, kurios daugelis eidami nuleidę akis turbūt nė nepastebėjo. O ypač – medinis langelis toje arkoje.

Sakuros. Terasa prie centrinės „Swedbank“ būstinės Konstitucijos prospekte, Nacionalinė dailės galerija ir sakuros. Tai A.Zuokui nuostabiausios vietos dešiniajame Neries krante.

Daugybė vilniečių pasakytų, kad sakurų žydėjimas – tai romantiškiausias metas, bet A.Zuokas prisimena ir kiek medžių iššalo, juos teko persodinti. Mat buvo labai šalta žiema.

„Kai pasodinome palmes prie Baltojo tilto, taip pat mus tarkavo. Prireikė trejų metų, kol įsukome šią vietą. Reikėjo nestandartinio veiksmo, parodžiusio, kad mieste tokia vieta yra“, – dirsčiodamas pro automobilio langą kalbėjo A.Zuokas.

Kava. Kur ji merui skaniausia? Gal atrodys keista, bet pagyrė „McDonald’s“ „McCafe“ kavą „Cappuccino“. Jei A.Zuokas ateina į „Coffee Inn“, darbuotojai žino, kad jis užsisakys šaltos kavos „Icy Spicy“.

„Taip, ir man tai pati skaniausia šalta kava“, – pritarė G.Makarevičiūtė.

A.Zuokas mėgsta važiuodamas į darbą nusipirkti kavos kavinėje ir jos išsinešti į gatvę. Jis prisiminė šios mados pradžią prieš dešimt metų, kai buvo prigaminta vienkartinių puodelių su užrašu „Vilnius Smiling“.

Kiek reikėjo įkalbinėti kavines, kad jos pradėtų pilstyti kavą ir arbatą į tuos puodelius ir leistų išsinešti! Tačiau su šiuo patogumu užgriuvo ir problema – šiukšlių. Ypač po savaitgalių miesto gatvės nusėtos vienkartinių puodelių.

Todėl dabar savivaldybė įstaigas, kurios naudoja vienkartinius puodelius, skatina įsigyti vadinamuosius kompaktorius – saulės energija maitinamus šiukšlių presus.

Apskritai A.Zuokui Vilniuje geros kavos netrūksta. Didelis ir šio gėrimo pasirinkimas. Na, dėl kavos kokybės su meru gal ir būtų galima diskutuoti, bet dėl asortimento reikėtų sutikti.

„Mėgstu stebėti žmones, todėl kavinėje langai turi būti iki žemės“, – paaiškino meras.

Naktys. Artėjant prie Rotušės knietėjo paklausti – kaip A.Zuokui naktinis gyvenimas?

„Vieną kartą buvau nustebęs. Rudenį grįžau iš Klaipėdos labai vėlai. Įsukęs į Vokiečių gatvę net į laikrodį puoliau žiūrėti – kiekgi čia valandų? Ogi trys nakties. Bet žmonių gatvėje buvo kaip dieną“, – stebėjosi A.Zuokas.

Tas naktinėjimas, jeigu jis neperžengia tam tikrų ribų, neblogai. Vilniaus naktinis gyvenimas aktyvus. Tačiau jis turėtų tapti... Čia A.Zuokas ilgai rinko žodį.

„Naktinis gyvenimas turėtų būti rafinuotesnis, kad jis nedegraduotų. Kad naktinis gyvenimas nebūtų vien išsišėlimas“, – pagalvojęs paaiškino miesto vadovas. Vėliau pridūrė: „Ne trys bokalai, o vienas kokybiškai.“

Naktinių klubų Vilniuje apstu, bet džiazo, bliuzo klubų nėra. Tokios muzikos auditorijai naktį mieste, deja, nėra ką veikti.

A.Zuokas iki šiol prisimena Prahos mero pamokymą: „Niekada nesistenk, kad tavo mieste būtų pigus alus.“ Mat Čekijos sostinei teko karti pamoka: iš trijų milijonų turistų ši nuostabų miestą bent du milijonai aplankydavo dėl pigaus alaus.

Tad naudingi Prahos ekonomikai buvo tik milijonas lankytojų, kurie domėjosi istorija, architektūra. O du milijonai alaus mėgėjų padarydavo tik nuostolių.

Vilnius neskatina pigaus turizmo, todėl aplink miestą mažai kempingų. Geriau svečias tegu apsigyvena viešbutyje – mat su kempingais (kaip ir pigiu alumi) užplūsta daugybė problemų.

Šeimininkas. Gražu prie Trijų kryžių, bet kartu su G.Makarevičiūte ir L.Trimoniu pasižvalgęs A.Zuokas puolė apžiūrinėti naujųjų LED šviestuvų, kuriuos prieš porą dienų buvo sumontavę Italijos įmonės „Gemmo“ specialistai.

„Blemba, čia negerai, – net keiktelėjo pamatęs, kad šviestuvai pritvirtinti prie pat žemės. – Aišku, jie apsaugoti nuo vandalų, bet mūsų meistrai viską sugeba.“

Vėl iš romantiko sostinės vadovu pavirtęs A.Zuokas paaiškino: „Nematau miesto normaliai, kaip kiti žmonės. Einu ir žiūriu – šaligatvio kraštas nutrupėjęs, šiukšlių dėžės dangtis nulaužtas, popieriai ant žemės mėtosi, kelio ženklas nulenktas, nauja teplionė ant sienos.“

Ar neįmanoma atsipalaiduoti? Juo labiau kad ateis laikas, kai nebebus meru? Į tai atsakydamas A.Zuokas vylėsi, kad tada bus sugrįžęs tikrasis miesto grožis. O kol kas vaikšto ir mato priekaištus miestui. Va, ir Bernardinų kapinių vartus reikia remontuoti – nubyrėjęs tinkas.

„Turime minčių Bernardinų kapinėse surengti filmų festivalį. Tam tikrų filmų, apie gyvenimo prasmę. O aplinka, naktis dar labiau sustiprintų įspūdį“, – miesto vadovas vis neatitrūko nuo ateities planų net vaikščiodamas po amžinojo poilsio vietą.

Nuotraukos. Kopdamas į Trijų Kryžių kalną A.Zuokas svarstė, kad šio objekto nuotraukų yra iš įvairiausių laikotarpių. O štai tos vietos, kur dabar Konstitucijos prospektas, – nėra. Jis pats ir pagalbininkai veltui ieškojo.

Juk dar prieš keletą dešimtmečių Konstitucijos prospekto vietoje buvo bulvių laukas, mašinų servisas, kelios trobos. Niekam nešovė į galvą tai užfiksuoti.

Vilniuje yra daug gražių panoramų, bet jos – stogų lygyje. Pakliūti į palėpę ir dar pasižvalgyti pro langą ne visada pasiseks.

Kaip ir iš buvusio Sveikatos apsaugos ministerijos pastato Gedimino prospekte. A.Zuokui teko ten pabūti, pafotografuoti.

„Jei iš tos vietos pridarytum nuotraukų ir vilniečio paklaustum, koks tai miestas, jis teisingai neatsakytų“, – tikino ant pastato stogo vaikščiojęs meras. Kai stogai arti, Vilnius nuo to pastato atrodo kaip Paryžius.

Savas. Ką kalba svečiai po tokių ekskursijų su A.Zuoku? Tie, kurie į Vilnių būna atvažiavę pirmą kartą, paprastai priekaištauja, kodėl vilniečiai tokį miestą ir jo grožį slepia nuo pasaulio.

Tie, kurie Vilniuje buvę ne kartą, pasivaikščioję paprastai pasako, kad jiems šiame mieste gerai. Dažnai nesugeba paaiškinti, iš kur tas gerumas, bet Vilnius, anot atvykėlių, yra savas.

Kuo jis savas A.Zuokui? „Tiesiog savas. Čia tas pat kaip negali paaiškinti, kodėl myli. Jeigu žmogus tai žino, vadinasi, jis nebemyli, nes įsijungia racionalumas, protas. Kodėl myli, neturėtum paaiškinti. Tiesiog tai yra jausmas“, – filosofavo A.Zuokas.

Vilnius nėra tik vieta, kur uždirbami pinigai. Šis miestas puikiai tinka švęsti ir ilsėtis. Taip tikino Vilniaus meras Artūras Zuokas, prieš Kalėdas išsiruošęs į romantišką iškylą po miestą. „Parodysiu pačias geriausias vietas“, – pažadėjo meras.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.