Gal šios šmėklos yra vertingi okupantų paliktų žaizdų Tautos dvasiniame kūne „laiko ženklai“? Gal jos galėtų būti sovietinių skulptūrų parko prie Grūto ežero filialu Vilniuje ir trauktų turistų minias į Vilnių grožėtis sovietiniu paveldu? O gal reikia įsiklausyti į kompetentingus perspėjimus: negalime jų nukelti, nes tik sunervinsime rytų šalies mešką ir aibę Lietuvoje šmirinėjančių „meškiukų“? Gal verta susitaikyti ir prisitaikyti?
Dažnai žmonių akys krypsta į Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos su klaustuku: būti ar nebūti šioms skulptūroms? Natūralu. Kultūros paveldo departamento misija yra puoselėti Lietuvos paveldą.
Taigi, turime savęs paklausti, ar jau neegzistuojančios valstybės “didybę” skelbiančios skulptūros yra mūsų paveldas? Ar kiekvienas istorijos palikimas yra vertas būti pripažintu Lietuvos paveldu? Kuri Lietuvos istorijos dalis yra sava ir brangi? Jei šis klausimas nebūtų aktualus, nebūtų ir jokios diskusijos apie konkrečiai šių sovietinių skulptūrų puoselėjimą. Jos kristų staigiai, kaip kad Lukiškių aikštės stabas Leninas Atgimimo metais.
Esu valstybinės institucijos pareigūnė, ne politikė, vykdau piliečių valią ir įgyvendinu valstybės įstatymus. Tačiau kaip eilinė pilietė esu taip pat atsakinga už Lietuvos politikos, ypač, už kultūros paveldo politikos formavimą. Čia norėčiau pateikti savo asmeninę pilietinę poziciją.
Manau, kad nesame pakankamai įsisavinę, kas yra kultūros paveldas. Ne tik visuomenėje, bet ir paveldo specialistų bendruomenėje. Bendrasis piliečių valstybės gėris yra moralinis gėris. Todėl paveldo samprata yra neatsiejama nuo moralinių, vadinasi, ir konstitucinių Lietuvos valstybę tvirtinančių principų.
LR Konstitucijos 42-ajme straipsnyje aiškiai apibrėžta valstybės pareiga remti kultūrą, rūpintis Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga, nes būtent tai yra materialūs mūsų visuomenei pasididžiavimą savo valstybe keliantys simboliai. Kultūros paveldas yra kiekvienos tautos neįkainojama viešoji vertybė ir yra Lietuvos piliečių tapatybę, mūsų valstybingumo tvarumą tvirtinančių simbolių visuma.
Piliečių puoselėjamas paveldas tegali būti tik moralus. Arba iš viso tai nėra paveldas. Paveldas yra vertingas tiek, kiek jis pagrindė, kiek jis aktualiai stiprino mūsų visuomenės ir valstybės tvarumą.
Mes didžiuojamės didžiaisiais Lietuvos kunigaikščiais, nes jie įtvirtino mūsų valstybę. Mes didžiuojamės pokario partizanais, nes jie kovojo ir už valstybę. Jų kova nebuvo beprasmė, nes jie kovojo už viltį turėti valstybę. Jų kovos buvo moralinė investicija į kažkada atgimsiančią Lietuvos valstybę. Ir jie šią kovą laimėjo. Ir kiekvienas paveldo objektas yra vertingas tiek, kiek jis atspindi pamatines moralines vertybes – Tiesą, Gėrį, Grožį; ir kiek jis stiprina žmogiškumą bei žmonių bendruomenę, mūsų atveju - Lietuvos valstybę.
Pasakykite, kokį „gėrį” neša neegzistuojančios ir Lietuvos piliečius žalojusios valstybės simboliai? Kaip galima laikyti paveldu simbolius okupantų, kurie naikino fiziškai ir dvasiškai Lietuvos piliečius? Mano asmeniniu manymu, tokių sovietų okupacijos ženklų mūsų Tėvynėje neturi likti. Pati vertinu Žaliojo tilto skulptūrinį ansamblį kaip amoralų paminklą sovietinei ideologijai, kuri nešė mums vien tik nelaimes, tremtis, žudynes.
Tenka klausti: kas mumyse verčia priskirti pilietines vertes šitoms stovyloms? Mes galime klaidingai vertinti paveldą, kaip brangų daliai visuomenės prisiminimą. O jeigu šis „brangus prisimimimas“ yra sovietinės ideologijos įskiepyta liga?
Suprantu, kad dalis žmonių Lietuvoje mena sovietinį periodą kaip jų jaunystės ir veiklos laiką. Posovietinis mentalitetas dar veikia mumyse kaip stiprus ir įnirtingas įšalas.
Akivaizdu, kad Žaliojo tilto skulptūros yra lyg mūsų paveldo žalieji žmogeliukai. Jie niekur nepasitraukė iš mūsų savimonės. Jie ten veikia. Jie vis dar vykdo mūsų dvasinę okupaciją. Jie vis dar triumfuoja ant Žaliojo tilto. Tuo tarpu Raudonojoje aikštėje įsitvirtinę Sovietų Sąjungos dvasios ir galios paveldėtojai toliau pila į mūsų piliečių sąmonę sovietinį taršalą. Jie nesislapstydami tikisi, kad Žaliuoju tiltu vėl žengs imperinę didybę skelbiančios kolonos. Jie įnirtingai siūlo mums – bijoti!
Mano asmeninė pilietinė pozicija yra vienareikšmiška - okupantų simbolių mūsų Tėvynėje turi nelikti. Žaliojo tilto statulos yra paminklas sovietinei ideologijai. Jos nešėjai žudė mūsų piliečius, žudo dabar Ukrainos žmones ir, nesame naivūs, kėsinasi į mūsų Nepriklausomybę. Tokią poziciją diktuoja mano pilietinė sąžinė.
Savo ruožtu, kviečiu, kad Kultūros paveldo vertinimo taryba nedvejodama brauktų šį ir visus antivalstybinius ir amoralius objektus iš paveldo objektų sąrašų.
Išlaisvėkime pagaliau ir puoselėkime tikrą Lietuvos piliečių moralę telkiantį paveldą. Sveikinu Lietuvos Vyčio ir NATO vėliavų iškėlimo virš šių stovylų iniciatyvą. Toje pačioje pilietiškumo dvasioje kviečiu: atraskime ir liudykime Lietuvos didybę!
Ar neturėtume vietoje šių sovietinę ideologiją bylojančių monumentų pastatyti paminklus Lietuvos pergalėms? Gyvenkime valstybėje, kuri kasdien kvėpuoja pergale ir savo laisve. Mūsų valstybės herbe didingai švytintis pergalės simbolis „Lietuvos Vytis" mus įpareigoja.
Diana Varnaitė yra Kultūros paveldo departamento direktorė
