Laikas nenumaldo Sausio 13-osios aukų artimųjų skausmo

Šiąnakt vėl degė Sausio 13-osios atminimo laužai. Lietuva prisimena tuos, kurie prieš 24 metus už tautos ir valstybės laisvę sumokėjo aukščiausią kainą – savo gyvybe. Ar jų auka deramai pagerbta?

Daugiau nuotraukų (1)

Valdas Bartasevičius („Lietuvos rytas“)

Jan 13, 2015, 6:48 AM, atnaujinta Jan 16, 2018, 6:57 AM

– Ar Sausio 13-osios aukų artimieji nejaučia apmaudo, kad kartais minint šiuos įvykius į tribūnas veržiasi nežinia kuo Lietuvos nepriklausomybei nusipelnę asmenys? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo 1991 metų Sausio 13-ąją prie Vilniaus televizijos bokšto žuvusio Apolinaro Juozo Povilaičio sūnaus vaikų psichologo Roberto Povilaičio.

– Visur yra tokių žmonių, Lietuva gal niekuo neišsiskiria. Žvelgdamas į vienus politikus jaučiu jiems pagarbą, džiaugiuosi jų veikla. Stebint kitų veiklą telieka apgailestauti, kad jie buvo išrinkti ir tik prisideda skleidžiant šalyje nepakantumo, neapykantos dvasią.

Žinoma, žmonių valia rinkti, ką jie nori, bet gaila, kad į politiką pakliūva ir tokių asmenų, kurie tik kenkia Lietuvai.

– Ar jums renkantis vaikų smurto prevencija užsiimančio psichologo darbą turėjo įtakos su sovietiniu smurtu kovojusio tėvo pavyzdys?

– Sunku atsakyti, kodėl vienaip ar kitaip pasirinkau.

Paprastai praeitis yra susijusi su vėlesniu gyvenimu ir interesais. Sausio 13-ąją kitos valstybės kariuomenė žudė ir žalojo mūsų šalies žmones. Tačiau nepriklausomoje Lietuvoje nenormaliai daug žmonių patiria smurtą ir yra nužudomi jau ne kokių nors išorės priešų, o mūsų pačių bendrapiliečių.

– Ar Sausio 13-osios aukų atminimas metams bėgant nėra primirštas ir ar deramai pasitelkiamas jaunosios kartos patriotiniam auklėjimui?

– Man sunku vertinti. Nežinau, ar ką reikėtų daryti kitaip. Sausio 13-ąją mokyklose vyksta įvairūs atminimo renginiai. Valstybinė pagarba nepriklausomybės gynėjams rodoma.

Tačiau vyresnio amžiaus Sausio 13-osios aukų artimieji gali jaustis palikti likimo valiai. Šie žmonės tebėra sužeisti praeities. Ne vieno jų ir sveikata prasta. Norėtųsi, kad jiems būtų skiriama daugiau dėmesio. Manau, šie žmonės turėtų sulaukti daugiau valstybės pagalbos.

– Tenka girdėti, kaip 1991-aisiais laisvę gynę žmonės dabar apmaudžiai sako: „Ne už tokią Lietuvą kovojome!“ Kaip jūs vertinate tokias nuotaikas?

– Visiems taip sakantiems būtų labai sveika palyginti gyvenimą Lietuvoje ir Rusijoje. Man asmeniškai nekyla kokių nors abejonių, kur geriau gyventi: laisvoje šalyje ar valstybėje, primenančioje kalėjimą. Gyventi laisvoje šalyje – didžiulė vertybė.

Tačiau mane džiugina ne viskas, kas vyksta Lietuvoje.

Yra sričių, kur regiu didžiulę pažangą. Antai sėkmingai diegiame visokias naujoviškas technologijas, sugebame atlikti sudėtingiausias operacijas, mokame statyti moderniausius pastatus, tiesti kelius.

Tačiau dirbdamas psichologu regiu ir dalykų, kurie man kelia nerimą, net galėčiau situaciją vadinti tragiška, nes nelabai kas pasikeitė nuo sovietinių laikų.

Pirmiausia tai vienas didžiausių pasaulyje savižudybių skaičius. Lietuvoje nepaprastai daug žmonių labai blogai jaučiasi, nesulaukia pagalbos ir pakelia prieš save ranką.

Savižudybės anaiptol nėra užkoduotos lietuvių genuose. Tarpukario metais pas mus savižudybių rodiklis buvo mažas. Savižudybių smarkiai padaugėjo sovietmečiu. Atkūrus nepriklausomybę jų skaičius dar labiau išaugo.

Kitaip sakant, visuomenei, išėjusiai iš sovietinio kalėjimo, nebuvo lengva prisitaikyti prie kitokių gyvenimo sąlygų.

Pasaulis žino daug būdų, kaip galima stabdyti savižudybių epidemiją. Lietuvoje yra puikių tarptautinę patirtį išmanančių specialistų, organizacijų, aktyviai dirbančių šioje srityje. Visuomenėje žinomi žmonės ieško būdų, kaip prisidėti sprendžiant šią problemą.

Tačiau dėl man nežinomų priežasčių per visus 25 nepriklausomybės metus nė viena Vyriausybė nepradėjo spręsti šios problemos iš esmės. Galime sakyti, kad valstybė leido daugiau kaip 30 tūkstančių Lietuvos piliečių save sunaikinti.

Kita mane vis šokiruojanti problema – Lietuvoje nepateisinamai daug vaikų ir suaugusiųjų, neįgalių žmonių, savotiškai įkalintų globos įstaigose.

Ši žmogaus teises pažeidžianti sistema buvo sukurta sovietiniais laikais ir nepriklausoma Lietuva ją išsaugojo.

Negana to, net imta šią sistemą stiprinti naudojant ES investicijas, užuot ją išardžius, pakeitus šiuolaikiškomis paslaugomis.

– Kokie jausmai jus apninka Sausio 13-ąją?

– Tai labai asmeniška, išskirtinė diena. Skirtingai nuo kitų žmonių, šią dieną švenčiančių laisvę, man tai nėra šventė.

Be abejo, Lietuvai tai į laisvę atvedusio istorinio lūžio diena.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.