Vienu argumentų, anot Irenos Degutienės, buvo tai, kad A.Michnikas ne kartą palankiai atsiliepė apie Lietuvą ir vienareikšmiškai pasisakė prieš lenkų ir lietuvių santykių kiršinimą, išnaudojant tautines mažumas. Taip pat priminė, kad A.Michnikas ginčus tarp Lietuvos ir Lenkijos laiko absurdiškais, o gerų Lenkijos ir Lietuvos santykių griovimą naudingu tik Kremliaus imperialistinei politikai.
Seimo narys Vytautas Matulevičius dar pasidžiaugė, kad A.Michniko atvykimas į Lietuvą bus panaudotas „šiltinant dviejų valstybių santykius ir mažinant vis dar tvyrančią įtampą“. A.Michnikas sausio 13-ąją atvyko į Vilnių atsiimti premijos ir šia proga tarė nemažą prakalbą.
Kaip A.Michnikas „šildė“ mūsų šalių santykius? Greta visų gana palankių istorinių pasažų svečias vis tiek tėškė, kad „Lietuva jau 25 metus žada spręsti lenkiškų pavardžių ir gatvių pavadinimų problemą ir niekaip neišsprendžia“. Dėl to jis kritikavo lietuvių „užsispyrimą“. Kai dėl Lenkijos, tai jos savimonė apie Lietuvą yra pažeista „žinių trūkumo“, jokių kitų nuodėmių, taip išeitų, Lenkija neturi. Mes turime papildyti tą trūkumą realiomis žiniomis, aiškino A.Michnikas.
Siūlyčiau tokį darbą padaryti jam pačiam, pvz., pranešti Lenkijos ir pasaulio žmonėms, kad Lietuva savo santykiuose su lenkų mažuma nepažeidžia jokio nei tarptautinio, nei dvišalio dokumento, taigi, metas baigti tas nesibaigiančias lenkų pretenzijas, kelti tarptautinį erzelį ir kartu skatinti Rusijos agresyvumą. Tuo pačiu baigti kiršinti lietuvius ir lenkus, kelti įtampą, griauti mūsų šalių santykius. Deja, nieko panašaus A.Michnikas nepasakė. O proga juk buvo auksinė.
Tačiau pretenzingos kalbos Vilniuje A.Michnikui pasirodė per maža. Kelios dienos prieš atvykimą, sausio 10 jo redaguojamame laikraštyje „Gazeta Wyborcza“, aišku, kad redaktoriaus užsakymu, pasirodė straipsnis „Lenkija prieš Lietuvą. Tegu didysis brolis netrepsi koja“ („Polska wobec Litwy. Niech Wielki Brat nie tupie nogą”). Žurnalistė Ewa Wołkanowska-Kołodziej tiesiog nėrėsi iš kailio norėdama atšaldyti mūsų šalių santykius. Iš pradžių priminusi, kad Lietuvoje netoli šimto lenkų mokyklų (universitetą, aišku, pamiršo), vos ne kiekvienoje Rytų Lietuvos bažnyčioje laikomos lenkiškos mišios – ačiū ir už tai, autorė puolė aliarmuoti dėl keturių svarbiausių lenkų problemų. Kokios jos?
Žemės problema: anot žurnalistės, jos neatgauna tie, kurių sklypai buvo patraukliose vietose, be to, Vilniuje ir Vilniaus krašte trūksta sklypų teisėtiems šeimininkams. Tai netiesa, aiškina Nacionalinė žemės tarnyba. Europa taip pat pretenzijų Lietuvai dėl to neturi. Beje, Varšuvoje dar negrąžinta tūkstančiai žemės sklypų ir namų, nacionalizuotų pokario metais, Boleslawo Bieruto laikais. Tuo A.Michniko laikraštis kažkodėl nesidomi.
Pavardžių rašyba: šioje srityje Lietuva remiasi Europos tautinių mažumų konvencija ir Lietuvos-Lenkijos sutartimi. Deja, Lenkija, akivaizdu, kad sutarties nesilaiko. Gatvių lentelės: jų problema Lietuvos lenkų gyvenamuose regionuose išspręsta, o Lenkijoje dvikalbių gatvių pavadinimų lentelių iš viso nėra.
Švietimas: Lietuvos nuodėmė – suvienodintas lietuvių kalbos egzaminas lenkų mokyklose, o programų skirtumams įveikti esą skirti tik dveji metai. Moksleiviai ir mokytojai protestuoja su šūkiais “Palikite mūsų mokyklas ramybėje”, “Ne – priverstinei asimiliacijai”. Tokie veiksmai – šiurkštus Lenkijos inspiruotas politikavimas. Europos konvencija nurodo, kad “oficialios kalbos mokėjimas yra socialinių ryšių ir integracijos veiksnys“. Todėl Lietuva ir stiprina valstybinės kalbos mokymą. Programų ir mokymo valandų sulyginimui skirti ne dveji, o net aštuoneri metai, be to, lenkų mokyklose lietuvių kalbos egzamino vertinimas yra su didelėmis nuolaidomis, o Lenkijoje niekada nebuvo skirtingo lenkų kalbos egzamino tautinėms mažumoms, tuo labiau vertinimo.
Suprasdama, kad šios pretenzijos nieko vertos, lenkų žurnalistė, siekdama įrodyti, kaip lenkams Lietuvoje blogai, kreipėsi į Lietuvos lenkų veikėją Aleksandrą Radčenką su aiškiai provokaciniais klausimais. A.Radčenkos garbei reikia pripažinti, kad jis bandė atsilaikyti prieš šią provokaciją. Štai kai kurie klausimai ir atsakymai.
* * *
Jūs esate diskriminuojamas? Ne. Teisingumo ministerijoje šiuo metu dirba 10 proc. lenkų, nemažai vadovaujančiose pozicijoje. Bet lenkų vaikai turi įtemptai mokytis po 12 valandų septynias dienas per savaitę, kad įrodytų esantys tinkami tokiems darbams. Argi reikia įrodinėti? Taip, nes Lietuva yra švogerių kraštas, o mes neturime jų, todėl turime dėti žymiai daugiau pastangų. Mes esame pirmoji lenkų inteligentų karta. Daug mano kolegų atsisakė toliau mokytis, nes tėvai jiems aiškino: „Kažkas turi kiaules šerti, o tu smaginsies teisės studijose“. Bet turime daug pasiekimų, kurių nemokame pateikti. Tai gal pasigirkite? Prašom: lenkai yra Vilniaus kriminalinės policijos viršininkas, Aukščiausiojo Teismo teisėjas, Socialinių tyrimų instituto direktorius. Tačiau lenkų spauda apie tai nerašo, nes tai nesiderina su vargstančių lenkų paveikslu „kresuose“. Šie žmonės savęs netapatina su Valdemaru Tomaševskiu, nes viską pasiekė ne dėl jo, bet prieš jo valią, o jo veikla tik trukdo karjerai, ne padeda. Bet kodėl už Tomaševskį balsuoja vis daugiau žmonių? Lenkai balsuoja už savus arba „lietuvių pykčiui“. Savivaldybių rinkimuose LLRA visada laimi daugiau kaip 50 proc. balsų, bet parlamente neturi šansų. Lietuviškos partijos dėl lenkų balsų nekovoja, nes jų reikalavimų įgyvendinimas atbaidys radikalius lietuvių rinkėjus. Kokie tie reikalavimai? 25 metus tie patys: žemės grąžinimas, pavardės, lenkiškos gatvių lentelės, lenkų švietimas. Kai lietuviškos partijos numojo ranka į lenkus, jiems liko tik LLRA. Ši partija remiasi prieštara „savas – svetimas“. Rinkėjai sako: Jeigu į valdžią ateis svetimi, bus dar blogiau. Mes gal ir nieko nedarome, bet esame savi“ LLRA juk buvo valdančioje koalicijoje? Ir vis tiek nieko nepadarė. 71 seimūnų mes niekada neturėsime, o užkulisinių ryšių LLRA megzti nemoka. Lenkų reikalavimai nėra dideli, kaip atsitiko, kad nuo 1990 metų nieko nepavyko padaryti? Todėl, kad tuos reikalavimus mes politizavome. Reikėtų, kad tuos reikalus tvarkytų ne LLRA politikai, bet nepolitinis sąjūdis, kažkas panašaus į sąjūdį prieš segregaciją Amerikoje praeito amžiaus viduryje. O ką turėtų daryti Lenkija? Lenkija turėtų visa tai užmiršti. Patys Lietuvos lenkai turėtų tartis su Lietuvos valdžia.
Kitos išeities nėra. LLRA pagaliau suprato, kad Varšuva nieko negali Lietuvos priversti. O Briuselis irgi neturi spaudimo priemonių. Sikorskis sakė, kad jis nekels kojos Lietuvon, kol lenkų problemos nebus išspręstos, tokiu būdu net palankius lenkams lietuvių politikus statydamas prie sienos. Jeigu jie įvykdys tuos reikalavimus pagal vyresnio brolio kojos treptelėjimą, tuomet jų laukia politinė mirtis.
Negi Lenkija, kuri duoda 17 mln. zlotų Lietuvos lenkams, turi tyliai sėdėti ir nejudėti? Lenkija turi priminti problemas, bet pirmiausia investuoti į Lietuvos lenko įvaizdžio keitimą, nes daugumai lietuvių lenkas yra nelojalus ir netgi įtartinas Lietuvos pilietis. Juk net šeši lenkai susilaikė, balsuojant dėl nepriklausomybės, o šiandien nelojalaus lenko įvaizdį kuria Tomaševskis, pasakęs: “Mes su niekuo nesiintegruosime, čia mes gyvename nuo amžių, tai jūs, lietuviai, čia atvažiavote, jūs turite integruotis”. Tomaševskio įsisegta Georgijaus juostelė, arba seimūno Zbignevo Jedzinskio siūlymas bombarduoti Kijevą… Ar reikia tuomet stebėtis, kad lietuviai nekenčia lenkų. Anksčiau Lenkiją draugiška šalimi laikė 53 proc. lietuvių, šiandien – 20 proc. Bet juk Tomaševskis tai ne 200 tūkst. lenkų?
Taip, pvz., Jaroslavas Neverovičius laikomas ir geru lenku, ir Lietuvos patriotu. Bet kai LLRA išėjo iš koalicijos, lenkus vėl atstovauja Tomaševskis. Lenkų žiniasklaidos redaktoriai turi aiškų nurodymą: jei nekritikuosite LLRA ir Tomaševskio, turėsite stabilų Lenkijos finansavimą. O juk politikus reikia kontroliuoti, jeigu tas nedaroma per rinkimus, tą turi daryti žiniasklaida. Kita vertus, visuomenei senėjant, Lietuvoje atsiras vis daugiau imigrantų ir jei Lietuva nesuranda bendros kalbos su lenkais, kaip ji integruos mažumas, kurios užplūs ateityje. Bet kažkas juda? Kažkiek. Siūloma leisti užsieniečių sutuoktinėms priimti originalią vyro pavardę. Reikėtų įtikinti kalbininkus išplėsti tą leidimą ir lenkams, gyvenantiems Lietuvoje. Žengtas žingsnis į priekį ir dėl gatvių lentelių – oficialūs lietuviški gatvių pavadinimai yra ant gatvės stulpelių, o dėl užrašų ant namų nėra baudžiama. Esate kritikuojamas, kad griaunate lenkų vienybę? Sakoma, kad lenkų-lenkų karas susilpnins Lietuvos lenkus. O aš sakau, kad vienybės negalima grįsti melu, nutylėti faktus ir aferas, tokios sistemos visada sugriūna.
* * *
Kaip matome, šalia tradicinių skundų apie Lietuvos lenkų pragarą lenkiškose mokyklose ir nelenkiškose gatvėse – na kiek gi galima teisininkui kalbėti nesąmones - A.Radčenkos atsakymuose yra ir objektyvių vertinimų, pvz., apie diskriminacijos jo darbovietėje nebuvimą ar Tomaševskio parsidavimą. Taigi, dienraščio straipsnis A.Michniko užduotį įvykdė nepilnai. Šiaip ar taip, kad „Gazeta Wyborcza“ nutrauktų Lietuvos juodinimą, kol kas vilčių nedaug. Norėtųsi tuomet paklausti, kodėl A.Michnikas ir apskritai Lenkija vis dar žiūri į Lietuvą, kaip į šalį, kurią Lenkija įpareigota valdyti ar bent auklėti? Į šį klausimą A.Michnikas atsakė prieš pustrečių metų Vilniuje. Tuomet jam priminiau, kad mūsų teisinė sistema ir pusšimtis okupacijos – priverstinės dvikalbystės metų ne tik gatvių pavadinimuose, bet ir visur kitur, kaip specifinė sąlyga – į tokias siūlo atsižvelgti Europos tautinių mažumų konvencija, priešinasi dvikalbių lentelių kabinimui.
Tačiau A.Michnikas man rėžė iš peties, esą „nepriklausomai nuo to, ką nustato konvencijos, Lietuvos lenkai turi teisę reikalauti iš Lietuvos valdžios dvikalbių gatvių pavadinimų“. Taigi pasiūlė spjauti į Lietuvos ir Lenkijos ratifikuotą Europos dokumentą. Kodėl Lenkijai trūksta pakantumo ir netgi pagarbos santykiuose su Lietuva? Į šį klausimą tuomet stebėtinai atvirai atsakė tas pats A.Michnikas: „Lenkų tauta daug metų buvo žeminama, tad atėjo laikas atsakyti tuo pačiu. Bet Rusija yra didelė, Ukraina taip pat, Vokietija yra sąjungininkė Europos Sąjungoje. O Lietuva yra maža, todėl patogu“... Deja, ne vienas Lietuvos politikas ar visuomenės veikėjas iš esmės pritaria A.Michniko pozicijai, t.y. siūlo paklusti nesibaigiantiems Lenkijos reikalavimams. Prisiminkime kad ir ministro Lino Linkevičiaus atsiprašymą Varšuvoje nežinia dėl ko ir už ką. Ar pagerėjo po to mūsų šalių santykiai? Nė kiek. Dabar A.Michnikui įteikta Lietuvos premija. Ar baigsis jo pretenzijos Lietuvai? Sprendžiant iš jo kalbų Vilniuje, tikrai ne. Lenkijos spaudimas Lietuvai per nepriklausomybės metus nesumažėjo nė vienu laipsniu, pvz., netgi įvykdžius ultimatumą dėl lenkų universiteto Vilniuje, jokio prašviesėjimo neįvyko. Lietuva iš visų Lenkijos kaimyninių šalių liko vieninteliu „berniuku mušimui“. Tik kai mūsų kraštas atsisakys tokio mazochistinio malonumo, tik tuomet mūsų santykiai su Lenkija įgis žmoniškesnį vaizdą.
