Karjeros konsultantės Dalia Gaidamavičiūtė-Apulskė ir Daiva Šilienė yra tikros: dvejoti - natūralu. Juolab kad vos 30 proc. abiturientų mano tvirtai žinantys, ko išties norėtų.
Ne vienus metus mokinius konsultuojančias specialistes kasmet galima aplankyti ir per parodą „Studijos“. Ir šiemet jos tiek sutrikusių, tiek tvirtai apsisprendusių abiturientų ar jaunesnių mokinių vasario 5-7 dienomis lauks parodų centre „Litexpo“.
- Kas veikia karjeros konsultantai?
D.G.: Karjeros konsultantas padeda mokiniams, studentams, mokinių tėvams ir kitiems suaugusiems žmonėms atrasti savo kelią, atsirinkti, kas jiems tinka ar patinka, suvokti, ko jie nori.
- Jei esu sutrikusi abiturientė, nežinanti, kokį kelią man rinktis ateityje, jau per vėlu kreiptis karjeros konsultacijos?
D. G.: Žinoma, geriau tai padaryti kuo anksčiau. Naudinga kas pusmetį apsilankyti karjeros konsultacijoje. Pradinukui konsultuotis dėl karjeros gal ir per anksti, tačiau penktokui jau pravartu piešti minčių žemėlapius, susidaryti pirminį karjeros planą ir kas pusmetį jį analizuoti.
Iš tokio plano matyti, ko mokiniui dar trūksta, kad jis galutinai sau atsakytų į klausimą, kuo norėtų būti suaugęs. Gal jam derėtų tapti savanoriu, galbūt tėvų darbovietėje ar šeimos draugų įmonėse atlikti praktiką?
Tačiau visa tai ne per vėlu, jei esate ir dvyliktokas. Kaip rodo mūsų apklausos, tik 30 proc. abiturientų yra apsisprendę, kuo išties norėtų tapti. O kiti dažniausiai renkasi, kur stoti, atsižvelgdami, kur stoja draugai, kur liepė tėvai. Jie mąsto: „Svarbu juk įstoti. Gal po metų mesiu, jei nepatiks. Aš nežinau, ko išties noriu“.
D.Š.: Į mus kreipiasi ir tie, kurie labai gerai žino, ko nori. Tačiau ateina ir tokių, kurie sako: „Ir kosmetologija patinka, ir medicina, ir advokate norėčiau būti“. Mat tėvai sako, kad teisė yra perspektyvu.
Svarbiausia, nebijoti klysti. Juk mokomės visą gyvenimą. Jaunam žmogui atrodo, kad bus galima rinktis tik kartą. Toks požiūris ateina iš tėvų, kurie gyveno tais laikais, kai buvo svarbu, kad viskas būtų „tvarkingai": baigiau mokyklą, įstojau į universitetą, įgijęs bakalauro laipsnį stoju į magistrantūrą, tuomet darbas. Tačiau dažnai toks kelias nėra tai, ko išties nori jaunas žmogus.
Todėl ir skatiname juos galvoti pačius. Jei gerai nežinai, ką daryti ateityje tau yra geriausia, palauk metus, padirbėk.
D.G.: Tuos, kurie kreipiasi į mus, būtų galima suskirstyti į tris grupes. Vieni – tvirtai apsisprendę. Jie paprastai sako: „Aš žinau, ko noriu, šiek kiek abejoju dėl studijų, kurias rinktis, tačiau tvirtai žinau, koks aš esu“. Tokiems žmonėms paprastai tereikia užsitikrinti, kad jie teisūs, jiems tiesiog reikia palaikymo.
Antroji grupė – tie, kurie sako: „Nežinau kuo noriu būti – advokatu ar gydytoju“. Tuomet diskutuojame. Siūlome išmėginti tas profesijas, padirbėti advokato biure ar ligoninėje.
Trečioji grupė – tie, kurie sako: „Aš nežinau ko noriu, nepažįstu savęs, neįsivaizduoju, kuo galėčiau būti“.
- Kas vyksta per konsultaciją? Atliekate testus?
D.G.: Pirmiausia stengiamės užmegzti ryšį, vėliau po truputį aiškinamės, kuo žmogus domisi, kas jam patinka, kas geriausiai sekasi. Mes esame prieš testus, mat jie uždeda antspaudą. Kartais ateina jauni žmonės ir skundžiasi atlikę testą, kuris parodė, kad negali rinktis studijuoti to, ko norėjo, nes yra visiškai tam netinkami.
Testų rezultatas labai priklauso nuo tos dienos nuotaikos, jie neatskleidžia tikrojo „aš“.
Karjeros konsultantas stengiasi parodyti mokiniams, kad jie patys turi prisiimti atsakomybę aiškindamiesi, kokie jie yra. O testas yra atsakomybės kratymasis. Ir iš mūsų, konsultantų, jaunuoliai dažnai reikalauja tikslaus atsakymo, recepto.
- Konsultuojate ir per parodą „Studijos“. Kas per ją aplanko jūsų stendą?
D.Š.: Dažniausiai mus aplanko aštuntokai, dešimtokai ir dvyliktokai – tie, kurių laukia egzaminai ar pasiekimų patikrinimas.
Prieš porą metų mokiniai ateidavo prisirinkę glėbius universitetų ir kolegijų brošiūrų. Pernai padėtis pasikeitė: pirmiau ateina į mūsų, konsultantų, kampą. O tuomet kryptingiau renkasi lankstinukus.
Jei be tikslo renkiesi brošiūras, naudos mažai. Ar jas skaitysi paskui?
- Kokius namų darbus turėtų parengti mokiniai, kad patys sau padėtų apsispręsti?
D.Š.: Tiems, kurie ketina rinktis mediciną, aukštesnėse klasėse pravartu padirbėti ligoninėje kad ir valytoju, tapti savanoriu gyvūnų prieglaudoje. Dažnas geras gydytojas dar būdamas mokiniu ar studentu nuo to ir pradėjo.
Jei svajojate tapti teisininkais, derėtų nueiti į teismą.
Dažnai jaunuoliai nemato tokių galimybių. O kartais pakanka pasidomėti, ir paaiškėja, kad giminaičiai ar tėvų draugai dirba įmonėse, kurių veikla abiturientą ir domina.
- Mokiniai pas jus ateina konsultuotis vieni ar juos atlydi tėvai?
D.G.: Neretai ateina su tėvais.
Kai kurie tėvai, su vaiku atėję pas konsultantą, sako neleisią jam su mumis kalbėtis vienam. Tačiau mes laikomės griežtos taisyklės: kalbamės dviese, o tėvams pasiūlome taip pat pasikonsultuoti.
Tuomet vaikai sėda prie vieno konsultanto, tėvas – prie kito, mama – prie trečio. Kartais, kai paklausi, kodėl čia atėjo, mama pasako pati norinti keisti gyvenimą.
Kartais iš vaikų išgirstame: „Kaip man tėvams pasakyti, kad aš nenoriu to, ką jie man liepia studijuoti?“
Tėvai yra artimiausi žmonės, tad su jais reikia kalbėtis, dalintis savo jausmais.
D.Š.: Pamenu, per parodą konsultuotis atėjo vienuoliktokė. Entuziastinga mergina pasidalijo, kad jai patinka keturi dalykai: prancūzų kalba, juolab giminėje yra prancūzų, vesti renginius, tai ji dažnai daro mokykloje, yra mokinių tarybos pirmininkė, trečias dalykas – piešti, lankė dailės mokyklą, o ketvirtasis dalykas – medicina.
Artimieji lengvai spaudė rinktis prancūzų kalbą, juolab mergina laisvai kalba prancūziškai, prancūzų kultūra artima. Ir pati samprotavo, kad jai tai artima, kad ji save mato tai studijuojančią. Tačiau paprašyta, kaip surikiuotų savo mėgstamas keturias sritis, ji kaip pirmąją įrašė renginių organizavimą.
Po metų mudvi susitikome vienoje mokykloje per renginį. Mergina dėkojo, sakė apsisprendusi studijuoti renginių organizavimą.
D.G.: Tėvų poveikis gana didelis. Galima pasidžiaugti, kad padėtis keičiasi. Prieš porą metų girdėdavome iš vaikų, kad jiems tėvai tikrai neleis rinktis studijuoti svajonių profesijos. Pernai per parodą jau vis dažniau jaunuoliai sakė, kad tėvai jiems leido jaustis laisviems renkantis. Ir mokyklose per konsultacijas vis dažniau tai girdime.
Tačiau neretai nutinka, kad abiturientas renkasi studijuoti teisę, nes močiutė buvo advokatė, tėvai – advokatai, tad ir jis bus advokatas, nes turi tęsti šeimos tradiciją. O galiausiai kalbantis paaiškėja, kad jis to nenori.
Mano pačios sūnus dabar yra dvyliktokas. Jis nežino, ką nori studijuoti. Iš savo patirties sakau, kad sunku atsiriboti nuo ankstesnių laikų, kai buvo svarbu įstoti į universitetą iškart pabaigus mokyklą. Sunku ir derinti konsultantės bei motinos vaidmenį.
- O ar aplanko jūs tie, kurie suklydo – įstojo ne ten, kur norėjo, ir dabar nežino ką daryti, juk mesti studijas nedrąsu?
D.G.: Ateina ir bakalaurai, kurie ketina toliau studijuoti, mat įgytas diplomas neteikia to, ko jie norėjo. Jie jaučiasi blogai dirbdami ne tai, kas prie širdies. Sako, kad stodami tikėjosi priprasiantys, tačiau vis tiek studijuotas dalykas liko svetimas.
Konsultavau vienoje kolegijoje turizmą studijuojančius jaunuolius. Iš didelės grupės vos keli planavo ateityje dirbti turizmo sektoriuje. Paaiškėjo, kad ne vienas iš jų domisi ir yra stiprūs IT srityje. Tuomet jie susivokė galintys pereiti studijuoti informacinių technologijų toje pačioje kolegijoje, tik kitame fakultete.
Pernai mus aplankė mergina, kuri pasakė po konsultacijos supratusi, kad tęsti studijų nebereikia, tad po antro kurso vėl stojo į pirmąjį ir dabar jaučiasi laiminga. Ji ir darbą susirado pagal mėgstamą profesiją, kurią dabar ir studijuoja.
D.Š.: Dabartiniai mokiniai dažnai nori daug ir visko iškart. Paaiškinti, kad 450 eurų alga pačioje pradžioje yra nemažai, nebūna lengva.
D.G.: Mano praktikoje buvo abiturientas, kuris buvo tvirtai apsisprendęs studijuoti informacines technologijas, tačiau galiausiai, po konsultacijų, nutarė stoti į aktorystę. Kai susitikome po metų, jis džiaugėsi tokiu pokyčiu ir sakė pats sau niekada nebūtų leidęs net pagalvoti, kad gali iš finansiškai saugios zonos – IT sektoriaus – pereiti į aktorystę. Tačiau kai dirbi iš širdies, paprastai ir uždirbi.
Pasitarti su konsultantėmis D.Gaidamavičiūte-Apulske ir D.Šiliene bus galima per parodą „Studijos 2015“ vasario 5-7 dienomis Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro stende.
