Provincijos barai (2). Kaip Padubysyje karves dalgiu pjauna

Apie Troškūnų (Anykščių r.) barą galite paskaityti čia.

Daugiau nuotraukų (1)

Jonas Pakalnis

Jan 25, 2015, 8:47 PM, atnaujinta Jan 15, 2018, 2:35 AM

„Einu į barą" tokių užeigų lankytojai niekada nesako. „Aš pas Petrauckų“ arba „Varom pas Staską.“ Priklausomai nuo to, kas prie baro stovi.

lrytas.lt tęsia pasakojimus apie kaimų barus, kur teka kasdienis provincijos vyrų ir moterų gyvenimas.

Apie Troškūnų (Anykščių r.) barą galite paskaityti čia.

Gėrimai. Padubysio (Pakruojo r.) bare pilstomas alus – vienos rūšies. Iš Rozalimo, miestelio, prie kurio prigludęs Padubysio kaimas.

Nors už baro, kuris kartu yra ir kaimo parduotuvės prekystalis, sukasi Laima, jai į pagalbą ateina Romas, prie stalo gurkšnojantis arbatą. Negali būti! Įbedame žvilgsnius į puodelį. Iš tiesų arbata.

Kodėl geria tik arbatą, Romas paaiškins vėliau. O alų jis pavadino naminiu. Laima sudvejojo – ar gers atvykėliai, juk stiprumas – 7 procento.

Iš kišenės pradėjus krapštyti piniginę, Laima pasakė kainą, kuri vis dar pribloškia tokio pobūdžio baruose – 46 euro centai už puslitrio bokalą. Nesiekia nė 1,6 lito. Čia tiems, kurie nepamiršo senųjų pinigų.

Rozalimo stipriajame jaučiasi salyklo, apynių skonis. Kiek kartokas, be angliarūgštės.

Laima prisiminė, kad anksčiau bare būdavo ir „Kunigaikščių“ alaus, ir kitų daryklų stiprios produkcijos. Bet kas ją išpirks, jei kaimelyje – pusantro šimto gyventojų. Surūgdavo ir viena statinė. Tad liko tik Rozalimo alus.

Lentynose išrikiuoti stipresnių alkoholinių gėrimų buteliai, linksmai klegėdamos dvi moterys paprašė pigiausios degtinės. Nusipirko ir skanėstų, ne tik duonos, kaip įprasta kaime. Matyti, kad šventę švęs.

Maistas. Kadaise bare ir parduotuvėje buvo kolūkio valgykla. Atvažiuodavo ir iš toliau pavalgyti. O dabar kas gi valgys, jeigu, Laimos žodžiais, „jaunimo, panaš, nebėr, seniukai likį.“

Užtai bulvių traškučių yra net dviejų rūšių. Tik nelabai juos vietiniai perka. Ir ne dėl to, kad nesveikas maistas. Kaimuose įprasta namuose užkirsti. O jeigu jau atėjai į barą – gerk alų.

Vis dėlto Laima vėliau pasitaisė – jaunimo savaitgalių vakarais būna. Kai suvažiuoja namo iš miestų, iš užsienių. Susėda bare prie ilgų stalų, kortomis pliekia. Tik vėlgi – valgyti retas nori.

Interjeras. Likusios sovietmečio valgyklos sienų medinės dailylentės, tik lubos apšiltintos. Sunkūs stalai ir suolai – ne iš tų laikų.

Sovietinėje valgykloje buvo traškančios kėdės, kurios baro lankytojų tikrai neišlaikytų. Tuo tarpu valgyklos stalai iškeliavo į pavėsinę prie baro, kur vyrai renkasi parūkyti.

„Je, je, atsparūs stalai. Ti nieka negali padėt“, – paaiškino Laima. Juk vyrai berūkydami ir santykius mėgsta pasiaiškinti.

Kaip dvare įsikūrusį barą pakrikštiję vietiniai, išdavė paskutinis baro lankytojas. „Čia gi Vietnamas“, – nedaugžodžiaudamas paaiškino nenusakomo amžiaus dėdė, pareiškęs, kad jokiu būdų nepasakys, kada į užeigą renkasi tikri vyrai.

O kodėl „Vietnamas“? „Taigi čia kasdien policijos mašinėla lakia“, – išdidžiai pakėlęs pirštą į dangų tikino pašnekovas.

Nors baras anaiptol ne kišenė, bet viduje šilta. Romas paaiškino, kodėl. Pasirodo, reikia šildyti vandenį. Kartu ir patalpos prišyla.

Istorijos I. Laima kiekvienam atvykėliui pasididžiuodama papasakoja, kad baras įsikūręs sename dvare, kadaise Adomui ir Rozalijai Drabišiams priklausiusiame. O ši yra Rozalimo Švč.Mergelės Marijos bažnyčios fundatorė.

Nuo dvarininkės Rozalijos vardo, kildinamas ir Rozalimo pavadinimas. Miestelis – visai šalia. Išvažiuoji iš Padubysio ir patenki į Rozalimą.

Rozalimas vis augo, o Padubysys menko. Tarpukariu Rozalimas net buvo tapęs vasarviete, prie Daugyvenės upės buvo įrengtos maudyklos, o daugelis miestelio gyventojų vertėsi poilsiautojų aptarnavimu, žuvys ir vėžiai buvo eksportuojami į Vokietiją.

O Padubysio dvaras po sovietų okupacijos buvo nacionalizuotas, čia įsikūrė kolūkis „Į šviesią ateitį“. Kokios šviesios ateities jis sulaukė – gali įsitikinti kiekvienas.

Istorijos II. Anksčiau Padubysysje kiekvienas kiemas bent po karvę augindavo, o kai kurie – ir po dvi. Dabar karvė kaime – retenybė. „Saliara brangi, traktoristas daug jama“, – paaiškino Romas. Juk karvei daug šieno reikia pripjauti.

Vyras ėmė lenkti rankos pirštus, demonstruodamas, koks nepelningas žemės ūkis: „Kumbains, visokie chemikalai. Eik tu – bankrots.“

Pats jis taip pat seniai jokios karvės neaugina. Ir gyvulius pjauti moka. Veršelį, ožką – bet ką. Karves Padubysyje dalgiu pjauna. Šnai per kaklą – ir gyvulys griūva.

Labiausiai Romui gaila veršelius galabyti. Mat jie „akū neužmerkia“. Akys didelės, atrodo, kad ašaros iš jų byra. O gal iš tiesų verkia?

Tik kiaulės Romas neišmoko papjauti: „Man spurda, atrodo, kad į žarnas pataikysiu. O ožka kas – ragus palauži, peilį po kaklu. Teliuką tas pats. Tik teliuks atsimerkįs.“

Atrodo, kad Padubysyje tik pjauna ir pjauna. Į barą užsuka miško kirtėjai. „Nusipirksim, papjausim, nesodinsim, išvažiuosim“, – verslo formulės neslėpė augalotas miškakirtys. Mišką atsodinti neapsimoka. Tegu tuo užsiima kiti.

Lankytojai. Tai kodėl Romas negėrė alaus? „Kaip užein, nugeriu. Savaitę nuduodu“, – stengdamasis nežiūrėti į bokalą atviravo Padubysio gyventojas, kuris be alkoholio gali ištverti ir mėnesį, ir pusmetį.

Prisėdusi Jovita nustebino žemaičių tarme. Iš kur ji čia dabar? Pasirodo, moteris gimusi Šilutėje, o jos motina – nuo Luokės. Žemaitijoje prabėgo gražiausi gyvenimo metai.

Iki šiol moteris prisimena kaip rusų laikais mamos brolis su motociklu iš Kuršėnų į Luokę sofą vežė. Paguldė ant lopšelio ir atgabeno.

Bet meilė Jovitos motiną atvijo į Padubysį. Dabar ji vėl gyvena Luokėje. O Jovita liko Aukštaitijos kaime.

Nesunku pajusti, kad Romas dar norėtų pasišnekėti, bet pakyla. Temsta, o dar reikia namo malkų prisinešti. Jos už 350 metrų nuo kaimo daugiabučio, kurio trečiajame aukšte gyvena Romas.

Nors kelią į barą randa tik vietiniai, jų vienas kitas užsuka. Taip ne visada būna. Užeiga alaus gėrėjų sulaukia, vietinių žodžiais, po pensijos. Mėnesio pradžioje, kai mokamos pašalpos ir pensijos.

Aptarnavimas. Laima skuduru pavalė stalą, papasakojo apie aplinkinius kaimus, gamtą.

Vis dėlto moteris į dideles draugystes su vietiniais nepuola. Santykiai, galima sakyti, dalykiški.

Nors pati Laima neslėpė, kad neramumų Padubysio bare būna, kas antrą dieną policija arba greitoji važiuoja, ji pati pagalbos nekviečia.

Patys mušeikos policiją išsikviečia. Arba Laima juos išskiria. Moters klauso.

Įvertinimas. Nė neįtartum, kad toliau nuo kelio esančiame griūvančiame dvare tarp ūksmingų medžių gali būti baras. Sako, kad jo neranda net prekes atvežęs vietiniai vairuotojai. Už egzotiką, už mistiką „Vietnamui“ – keturios vištos.

Girgždančios durys, sovietmetį menančios medžio dailylentės, žinoma, gerai, bet barui vis dėlto trūksta šarmo. Tad dvi vištos už tai, kas yra viduje. Nepyk, Romai, bet ir pats per anksti išėjai malkų nešti.

Bendras įvertinimas – trys vištos.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.