Kas nesužiūrėjo valstybės globai atiduotų paauglių? Daugelio akys krypsta į Švėkšnos specialiojo ugdymo centro vadovę Laimą Navickienę.
Moteris sakė apie paauglių išnaudojimą žinojusi seniai ir bandžiusi jam užkirsti kelią. Tik ar padarė viską, ką galėjo?
Pasirodė įtartinų vyrų
Pirmieji pranešimai apie galimą lytinį paauglių išnaudojimą Šilutės policiją pasiekė kone prieš dvejus metus.
Pirmą direktorės prašymą policija gavo 2013 metų vasario 13 dieną.
„Viena mergaičių savavališkai pasišalino, vėliau ją parvežė draugas, jis šį tą buvo nupirkęs merginai. Ji tikino buvusi pas močiutę, bet mes išsiaiškinome, kad nebuvo.
Viską surašėme ir perdavėme policijai. Manome, kad ji galėjo turėti lytinių santykių. Tai mes pastebėjome pirmiausia“, – prisiminė L.Navickienė.
Po to karto tas vyras ir vėl buvo grįžęs pas šešiolikmetę.
Bendrabučio budėtojai ne kartą kvietė policiją, kad nuvytų vieną ar kitą vyrą.
Dažniausiai ateidavo du – jauni bedarbiai ir prisistatydavo merginų draugais. Kartais atvažiuodavo ir visai nepažįstamų, sukdavo automobiliais ratus aplink ugdymo centrą. Tuomet budėtojas užrašydavo numerius ir perduodavo policijai.
Įtaria ir merginas, ir vyrus
Pareigūnų turimais duomenimis, prekyba nepilnametėmis galėjo prasidėti 2014 metų viduryje. Tuo metu centre gyveno viena itin agresyvi moksleivė.
Liepą buvo pradėtas pirmas ikiteisminis tyrimas, o antras – gruodį, kai centre jau gyveno kita sąvadavimu įtariama mergina.
Anot Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrėjos Aurelijos Kasmauskytės, dviem vyrams gali būti pareikšti įtarimai, o apie kitus renkama informacija.
„Įtarimai vyrams greičiausiai bus pareikšti dėl lytinės aistros tenkinimo neatsižvelgiant į nepilnamečio seksualinio apsisprendimo laisvę“, – sakė Klaipėdos apygardos prokuroras Ruslanas Ušinskas.
Jis aiškino, kad du tyrimai bus sujungti, nes kai kurie juose minimi asmenys – tie patys.
Dvi įtariamosios merginos klientų jaunesnėms centro gyventojoms ieškodavo internetu ir per televizijos transliuojamus pažinčių skelbimus.
Kiekvienu atveju už lytinį aktą buvo mokama vis kitokia suma, perkami daiktai, maisto produktai, alkoholis, cigaretės.
Seksu su nepilnametėmis užsiėmusiems vyrams grėstų iki 5 metų nelaisvės.
Merginoms, kurios pelnėsi iš nepilnamečių prostitucijos, – iki 10 metų nelaisvės.
Švelnesnės bausmės lauktų tų sąvadautojų, kurios nusikaltimo metu buvo nepilnametės.
Grįžta su alkoholio kvapu
– Kada mergaitės turėjo progą pabėgti, savavališkai išeiti arba išeiti iš centro su darbuotojų leidimu? – paklausėme centro vadovės L.Navickienės.
– Nuo mokyklos iki bendrabučio yra šioks toks atstumas. Vaikai po pamokų grįžta į bendrabutį. Auklėtoja eina kartu su jais.
Jei iš dešimties vaikų vienas ar du pasitraukia, auklėtojos kartais nepastebi – tik per pietus pamato, ko trūksta. Mes iškart pradedame ieškoti. Apvažiuojame visas Švėkšnos apylinkes.
Kartais merginos tiesiog išeina į miestelį, turi ten reikalų, o vakare grįžta. Jei negrįžta iki miego laiko, pranešame bendruoju pagalbos telefonu, kitą rytą prašome skelbti paiešką.
Pasišalinusios merginos dažnai grįžta su alkoholio kvapu. Išsiblaivyti jas paliekame vaiko stebėjimo kambariuose prie medicinos palatų.
Tame pačiame kambarėlyje dažnai sėdi budėtojas ir stebi, kad vaikas sau ko nors nepasidarytų.
Išgėrusio vaiko negalime leisti į grupę, kad nekiltų grėsmės. Kai vaikas nurimsta, su juo kalbasi psichologė ir socialinė darbuotoja. Jis aiškinasi, kur buvo, rašo paaiškinimus.
Atlygis – ne tik pinigais
– Ar žinojote, kad iš centro dingusios mergaitės turėdavo lytinių santykių?
– Taip. Mes tai sužinodavome merginoms sugrįžus po savavališko išėjimo.
– Ar savo pasiaiškinimuose merginos nurodydavo, kad už tai, jog mylėjosi su vyrais, šie duodavo pinigų kitoms merginoms?
– Visokių atvejų buvo. Buvo ir toks, kai vyras davė pinigų, bet ta mergaitė atidavė juos draugėms. Dažnai į centrą grįžusios mergaitės jau nebeturėdavo pinigų – būdavo nusipirkusios papuošalų, alkoholio.
– Kiek tokių atvejų buvo, kai pinigus už seksualines paslaugas mergaitės atiduodavo draugėms?
– Mums apie pinigus jos nelabai aiškindavo. Mes tik galėjome matyti iš jų elgesio. Jei per mėnesį tėvai vaikui palieka 20 litų, iš kur jis gali pirkti daiktų, kurie kainuoja daugiau, tarkime, naują mobilųjį telefoną?
– Kiek tokių atvejų buvo, kai mergaitės už lytinius santykius gavo atlygį?
– Tokių atvejų užfiksavome aštuoniolika. Buvo atsilyginama pinigais, alkoholiu, linksmybėmis pirtyje.
Sekė pažinčių skelbimus
– Ar jums buvo žinoma, kad vienos merginos galėjo pardavinėti kitas?
– Viskas prasidėjo 2013 metais, kai į centrą atsikraustė viena mergaitė (viena iš dviejų įtariamųjų sąvadavimo byloje. – Red.).
Ji buvo ypač akylai prižiūrima – neturėjo telefono, išjungdavome internetą, kad ji ir kitos mergaitės būdamos vienos negalėtų prisijungti.
Nežinojome, kad vyrų jos išsikviesdavo per televiziją – kai kuriose laidose ekrano apačioje rodomi kvietimai susipažinti ir telefono numeriai. Mergaitės juos užsirašydavo, o telefonus paskambinti pasiskolindavo iš berniukų.
Mergaitės norėjo linksmybių
– Ką mergaitės veikdavo pabėgusios?
– Jos tai įvardindavo kaip „tūsus“. Sakydavo: „Jūs, direktore, esate sena, nesuprantate, kad mums reikia tūsų.“
Atsakydavau: „Esate mūsų įstaigoje ir mes jums tūsų organizuoti negalime.“
– Kiek mergaičių išvažiuodavo su įtariamąja?
– Kartais viena, kartais dvi. Yra buvę, kad ir trys.
– Mergaičių pabėgimas visada reiškė santykiavimą su vyrais?
– Jau skambindamos bendruoju pagalbos telefonu auklėtojos nurodydavo galimą numerį žmogaus, kuris mergaites išsivežė. Būdavo pasakoma ir automobilio markė, ir jo numeriai.
Buvo agresyvi ir įžūli
– Kada ir kodėl įtariamoji buvo pašalinta iš centro?
– Ši mergaitė savavališkai iš centro pasišalino tris kartus. Vaiko gerovės komisija ją svarstė. Tai buvo jau antrasis svarstymas. Jai pasiūlyta pasirinkti kitą ugdymo įstaigą. Ir ji išėjo.
Pavasarį jai sukako 18 metų. Centre ji baigė 9 klases. Ta mergaitė buvo labai agresyvi, rengė patyčias ir prieš darbuotojus, ir prieš vaikus.
Sutarėme su globos namais, kad jai geriausia lankyti suaugusiųjų mokyklą ir gyventi savarankiškai. Kur ji dabar gyvena, negaliu pasakyti. Ji yra klaipėdietė.
Kad mergaitės palaiko su ja ryšius, iš neoficialių šaltinių mes žinome.
Gali būti, kad nenutraukė savo veiklos, bet mes to įrodyti negalime.
Bet tą veikėją, su kuriuo ji bendraudavo, iki šiol minėjo mūsų mergaitės.
Pasakojo, kad jis kartais jas parveždavo, kartais išsiveždavo.
Globotinė greitai pasikeitė
– Kada jūsų centre apsigyveno antroji įtariamoji?
– Praėjusių metų rugsėjo 1-ąją. Jai greitai bus 17 metų. Iš pradžių ji jautėsi labai blogai, skundėsi, kad nepritampa, kad iš jos tyčiojamasi.
Su ja nuolat bendravo psichologės. Ji mums atrodė į depresiją linkęs, o ne ką nors slapta rezgantis vaikas.
Pusantro mėnesio ji nuolat lakstydavo iš mūsų centro į savo globos namus, būdavo vėl atvežama. Mes kalbėdavomės su mergaitėmis, kad ji nebūtų atstumta, kad būtų viskas gerai. Tarsi viskas pavyko.
Paskui išaiškėjo, kad pradėjusi jaustis gerai ji ėmė manipuliuoti silpnesnėmis mergaitėmis, kurios nesugeba atsispirti, neturi valios, turi priklausomybę nuo alkoholio. Tokius žmones labai lengva pažeisti.
Tokias mergaites ir įtraukdavo į tą liūną (prostitucijos. – Red.). Dabar į tos nepilnametės pripratinimą prie kolektyvo žiūrime kitaip.
Greičiausiai ji stebėjo, kas centre vyksta, iš kur galima prasimanyti pinigų.
Laikui bėgant pas ją atsirasdavo kitų mergaičių drabužių. Kai klausdavome kokios nors mergaitės, kaip tai atsitiko, atsakydavo: „Aš pati leidau panešioti.“
Pastebėjome kitokį mobilųjį telefoną negu tas, kurį atsivežė. Bandydama jį paimti auklėtoja sulaukė didžiulės agresijos.
Mergaitė prikalbino kitas drauges, jos visos auklėtoją apsupo, ji buvo užpulta, stumdoma. Jei ne kita auklėtoja, kuri tuo metu rūpinosi skalbiniais, nežinia kuo viskas būtų pasibaigę... Auklėtoja parašė tarnybinį raštą.
Bandė apspjauti direktorę
– Kuo baigėsi šios mergaitės gyvenimas centre?
– Kartą jį sukurstė dvi mergaites – visos grįžo išgėrusios, sukėlė skandalą. Mes parašėme policijai pareiškimą.
Rytą su ja atėjo kalbėtis psichologė ir socialinė darbuotoja. Kai pastaroji liko viena su mergaite, ši ir ją užpuolė – ėmė mėtyti dokumentus, tyčiotis iš jos, stumdyti.
Po poros valandų ir mane tos mergaitės mokytojų kambaryje apstojo ratu ir paklausė: „Direktore, kaip jaučiatės?“ Atsakiau: „Aš su jumis kalbėti nenoriu.“
Tada jos pradėjo tyčiotis. Sakiau, kad jos dar neišsiblaiviusios po vakarykščių žygių, liepiau apsiraminti ir eiti į pamokas.
Apsisukau norėdama išvengti konflikto ir lipau laiptais žemyn. Paskutinė pašalintoji mergaitė (antroji įtariamoji. – Red.) persisvėrusi per turėklus riktelėjo: „Mergos, žiūrėkite, gal ta kalė sureaguos, kai aš ją apspjausiu.“
Negalėjau parodyti, kad reaguoju. Kaip ėjau, taip ir nuėjau. O apspjauti manęs nepataikė. Dėl tų įvykių taip pat parašiau pareiškimą policijai.
Teko iškviesti policiją
– Kuo baigėsi konfliktas?
– Ta mergaitė ir kitą dieną grįžo išgėrusi. Ji sukurstė kelis vaikus ir užsipuolė tame pačiame aukšte buvusias mergaites (jos pripažintos nukentėjusiosiomis ir buvo davusios parodymus įtariamosios nenaudai. – Red.).
Agresyvi mergaitė buvo nuvesta į vaiko nusiraminimo ir stebėjimo kambarį. Medicinos sesutė pamatė, kad jos neįmanoma nuraminti. Iškvietėme policiją.
Mergaitė, kuriai buvo grasinta, paskambino į „Caritą“ ir pasakė: „Gelbėkit, mane muša.“ Iš tikrųjų jos niekas nemušė.
Ji tą dieną nėjo su visomis gerti (ir davė parodymus prieš įtariamąją. – Red.), todėl ją apkaltino: „Tu stukačius (skundikas. – Red.), tu mus išdavei.“
Auklėtojos apsaugojo šitą mergaitę. Policija išsivežė agresorę.
Negali naudoti fizinės jėgos
– Liepą pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl pirmosios įtariamosios, o gruodį ir sausį – dėl antrosios?
– Taip.
– Kada antroji įtariamoji paliko jūsų centrą?
– Sausio mėnesį Vaikų gerovės komisija ją pašalino iš mokyklos, ji prižiūrima globos namuose. Girdėjau, kad jai prisegta kažkokia apyrankė, kad ją sektų.
– Mergaitė – teroristė?
– Taip, tyčiojosi iš mūsų visų. Kai kurie darbuotojai nutylėdavo, o kai kurie – ne.
Sakiau darbuotojams, kad mes nesame įkaitai. Mes turime teisę į dvasinę ramybę ir fizinį saugumą. Mes neturime priemonių ir negalime sutvarkyti vaikų. Tam yra policijos pareigūnai.
– Negalite naudoti fizinės jėgos?
– Fizinę jėgą galime naudoti taip, kaip nurodyta įstatyme.
Mūsų budėtojas gali paimti už rankos, atitraukti, priremti prie sienos, bet neretai, kai atliekami tokie veiksmai, nepilnamečiai skambina į Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą, į „Caritą“ ir aiškina, kad prieš juos panaudotas fizinis smurtas.
Kiekvieną kartą, kai vaikas yra paliečiamas, – ar norint apsaugoti kitus, ar jį patį (yra ir bandymų šokti per langą) – mes aprašome tokius įvykius.
Svarbu, kad tokį įvykį matytų daugiau žmonių ir galėtų paliudyti, kaip viskas vyko.
Norėjo būti labai svarbios
– Kaip manote, iš kur vaikai turi tiek agresijos?
– Tai vaikai, nepatyrę šilumos. O vaikams jos reikia. Kai ateiname į mokyklą ar į bendrabutį – jie nuo mažiausio iki didžiausio glaustosi kaip kačiukai.
– Kas būdinga nukentėjusioms merginoms?
– Jos visos siekė bet kokia forma gauti dėmesio. Labai norėjo būti svarbios. Jos anksčiau mėgo panašų gyvenimo būdą – susidėdavo su nepažįstamais žmonėmis.
Prašė paskutinės galimybės
– Koks nukentėjusių merginų likimas?
– Švietimo ir mokslo ministerijos nutarimu trys jų išvežtos į vaiko raidos ir krizių centrus, kur galės išsikalbėti.
Viena mergaitė su motinos sutikimu bus išvežta į priklausomybės ligų centrą.
Gydytis nuo priklausomybės pati pasiprašė ir penktoji nukentėjusioji. Vaiko gerovės komisija teoriškai jau turėtų ją mesti iš mokyklos, bet ji prašė: „Direktore, duokite man paskutinę galimybę. Nors aš ir neturiu teisės jos prašyti.
Noriu gydytis nuo priklausomybės (nuo alkoholio. – Red.), noriu pas jus baigti dešimt klasių. Man viskas gerai, bet aš neatsispiriu.“
Perspėjau ją, kad priklausomybės ligų centre nebus galima ir rūkyti. „Taip, aš pasiryžusi“, – sakė ji.
– Kaip jos pačios vertina tai, kas nutiko? Ar suvokia, kad jomis pasinaudota?
– Manau, kad viduje jos suvokia ir joms gėda. Bet išoriškai jos šito neparodo.
Viena mergaičių geriau nei kitos supranta ir dėl to sielojasi. Bet ji turi priklausomybę ir dėl to jai buvo sunku atsispirti.
„Direktore, aš norėjau prisigerti. Kartais aš turiu prisigerti. Paskui man vėl viskas gerai.“ Taip ji paaiškino, kodėl santykiavo su vyrais.
Nebenori eiti į mokyklą
– Kokio amžiaus yra nukentėjusiosios?
– Nuo 14 iki 16 metų, vienai greitai bus 17.
– Ar kuri nors jų laukiasi?
– Ne. Viena jų lytiškai nesantykiavo, vyrų aistras tenkino kitaip.
– Kokia nuotaika mokykloje po to, kai buvo viešai paskelbta apie tyrimą?
– Mūsų vaikai įsitempę, sunerimę, tapo agresyvesni.
Turime užkirsti kelią patyčioms, nes kai kurie vaikai pradėjo iš mergaičių tyčiotis.
Vaikams turėjome aiškinti, kad mokyklos dar niekas neuždaro, kad visi turime eiti į pamokas.
Mat po vienos žinių laidos vaikai pasakė: „Ko mums eiti į pamokas? Mūsų mokyklą uždaro.“
Atvažiuoja nėščios
Vilniaus vaikų socializacijos centro direktorė Vida Riaubaitė- Juknevičienė sakė suprantanti, koks nelengvas darbas Švėkšnoje: „Ten atvežami stipriai suluošinti vaikai. Jais pasirūpinti reikia didelio darbuotojų, gydytojų skaičiaus, didelių pinigų.“
Ji retoriškai klausė, ar Lietuva pajėgi pasirūpinti specialiųjų poreikių turinčiais vaikais.
Žiniasklaidoje pasirodžius pranešimų, kad Švėkšnoje merginos pardavinėjo savo bendraamžes, centro darbuotojai kalbėjosi su auklėjamomis merginomis.
Paauglės nebuvo šokiruotos, tik kritikavo nukentėjusiąsias, kam leidosi išnaudojamos.
„Trys mūsų gyventojos laukiasi. Dviem jų – šešiolika, vienai – septyniolika metų.
Jos jau atvažiavo į centrą nėščios. Viena ketina tuoktis, kitos vaikinas nesiruošia rūpintis atžala“, – ankstyvu paauglių lytiniu gyvenimu nesistebėjo V.Riaubaitė-Juknevičienė.
Sudomino vaistai ir smurtas
Savo globotinėms kaltinimų nepagailėję Švėkšnos centro darbuotojai taip pat pateko į valdiškų institucijų akiratį.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė šiuo metu tiria šio centro auklėtinių skundus: personalas esą smurtauja, o siekdamas apraminti merginas skiria joms dideles dozes psichotropinių vaistų.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierės vyriausioji patarėja Eivilė Žemaitytė šią savaitę teigė, kad per dešimtmetį buvo atlikta daug tyrimų dėl galimų pažeidimų Švėkšnos centre, tačiau tik nedaugelis jų pasiekė teismą, nes vaikai būna priversti liudyti prieš galimus smurtautojus, nuo kurių nėra atskiriami, todėl keičia parodymus.
„Šiuo metu mūsų įstaigoje atliekamas dar vienas tyrimas – dėl vaikų priėmimo į šią mokyklą tvarkos, dėl įtarimų, kad galbūt nėra tinkamai dozuojami ir skiriami psichiką veikiantys vaistai, ir dėl smurto šitoje įstaigoje“, – sakė E.Žemaitytė.
Dėl vaistų skyrimo ir dozavimo šiuo metu laukiama specialistų išvadų, jos Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnybą turėtų pasiekti vasarį.
Panašūs centrai turėtų būti daug mažesni
Karina Remeikytė
„Carito“ socialinė darbuotoja
„Dėl to, kas nutiko, atsakingas Švėkšnos specialiojo ugdymo centras. Mano manymu, centre buvo žinoma apie sąvadavimą.
Pirmiausia, ką centras galėjo padaryti, atskirti įtariamąsias ir nukentėjusias mergaites. Buvo, kad jos gyvendavo kartu. Net tada, kai buvo duodami parodymai.
Be to, ar tikrai reikėjo sulaukti tokių dalykų (sąvadavimo. – Red.)? Vien ką reiškia smurtas tarp vaikų – pirmiausia jam reikėtų užkirsti kelią. Gal nebūtų įvykę ir didesnių bėdų.
Jei centro darbuotojai įtaria, kad yra sąvadaujama, galima kreiptis į Vaiko gerovės komisiją ir iškeldinti mergaitę į kitą mokyklą. Mano nuomone, toks didelis specialiojo ugdymo centras neturi perspektyvų. Įstaigos turėtų būti mažesnės.
Praktika rodo, kad dideliuose centruose nelabai gebama prižiūrėti vaikų.“
Policijai – didelis galvos skausmas
Sigitas Mikutavičius
Šilutės policijos viršininkas
„Policija padarė, kiek galėjo, ir dar daugiau. Policija buvo vienintelė institucija, kuri konstatavo problemas ir užfiksavo jas dokumentuose.
Nėra kitų institucijų, kaip Švėkšnos centras, iš kur per parą gautume tiek pranešimų ir skirtume tiek pajėgų. Per dieną ten važiuojame kelis kartus.
Vaikas išeina iš įstaigos, ir jos darbuotojai skambina policijai. Išeina, valandą negrįžta – ir skambutis į 112. Mes privalome važiuoti ir važiuojame. Mes tarsi šio centro filialas, kuris padeda įvesti tvarką.
Prieš porą mėnesių pasikviečiau centro vadovę, tarnybų atstovus ir pasiūliau šios problemos sprendimą. Reikia įstaigą sutvarkyti taip, kad atsirastų darbuotojų, kurie užtikrintų vaikų saugumą. Tai galėtų būti arba saugos tarnyba, arba etatiniai darbuotojai.
Antra, reikėtų visur įrengti vaizdo stebėjimo kameras.
Trečia, jei jau turime tokią mokyklą, reikėjo ją aptverti, kad niekas negalėtų įeiti į jos teritoriją.
Pasiūlėme sprendimų ir savivaldybei. Tai padarėme, kai mums trūko kantrybė, – negali Šilutės policija dirbti vien Švėkšnos centrui.
Ten dirba tiek pat darbuotojų kaip ir Šilutės policijoje, o Šilutės policija aptarnauja 42 tūkst. gyventojų.
Mokyklos vadovė prašė mūsų atvykti ir patruliuoti vakarais koridoriuose. Ir tai kartais darydavome. Mes kovojome, kad rajone dirbtų du ekipažai.
Argi man reikia vieną jų paskirti, kad po Švėkšnos mokyklą vaikščiotų? Dirbome dėl tos mokyklos sunkiai ir daug. Nekarkit visų šunų ant policijos.
Pritariame prezidentei – taip būti negali. Negali policija sutvarkyti įstaigos vidaus tvarkos. Juk pas mane į komisariatą niekas neateina tvarkos daryti. Kiekvienas vadovas turi pasirūpinti savo įstaiga.
Prezidentė teisi, tokioje institucijoje turi būti viskas apskaičiuota – darbuotojų skaičius taip pat.“
