Kolega Arkadijau, o kur tas faktas apie minimų vaikų kančias ir apie įspūdingas kompensacijas buvo paskelbtas, kokiam lietuviškam kontekste?
Jeigu Lietuvos politikams, vaiko teisių apsaugos darbuotojams, žurnalistams, norvegiškų fondų finansuojamų nevyriausybinių organizacijų lyderiams šis išties šokiruojantis dalykas nebuvo žinomas, tai kaip ir kur jį galėjo susižvejoti eilinis pilietis?
Ir dar kokį faktą – apie norvegų vaikų kančias! Kuomet mūsų laikraščiai, portalai, televizijos sprogsta nuo pasigėrėjimo pačiais aukščiausiais tos šalies standartais, pačia geriausia pasaulyje vaiko teisių apsauga, kurios dėka jie auga užvis laimingiausi. Ir kaip turėtume mokytis iš tų pačiausiųjų, nes nuo jų mus skiria civilizaciniai šviesmečiai. Jau vien dėl tų šviesmečių akivaizdu, kad niekada negalime būti nei teisūs, nei nekalti.
Ir vis dėlto pagaliau aiškėja tiesa apie iš tėvų atimtų mažųjų gyvenimą Norvegijos profesionalių globėjų tinkle, kur juos pasiuntė valstybinė šalies vaiko teisių apsaugos tarnyba, talkinama anoniminių skundikų bei pulkų geriausio vaiko intereso ekspertų su jų melagingais raportais. Pasirodo, daugybė atimtų vaikų vėliau atskyrimą nuo šeimos įvertino ne kaip gerovę, bet kaip kankynę, už ką Norvegijos valstybei teko pakloti milijonus.
Ir ką, oriai prisipažįstame klydę, gal net atsiprašome už savo visuomenės, emigrantų klaidinimą liaupsėmis prastai tarptautinėje erdvėje pagarsėjusiai svetimos šalies tarnybai?
Kurgi ne! Ir toliau piliečiai liūliuojami vienos nevyriausybinių organizacijų vadovės idilija apie tobulą vaiko teisių apsaugą Norvegijoje – tiktų papuošti laikraščio „Tiesa“ pirmąjį puslapį, jei tik tas organas nedūlėtų istorijos šiukšlyne.
Girdėti, kaip aukšti politikai pripažįsta, kad gal persūdė su diagnozėmis tautiečiams, gal tikrai ne visi lietuviai toje Norvegijoje tokie jau girtuokliai, gal kai kurie netgi sunkiai dirba. Bet čia pat ir privalomas poterėlis, jog vaiko teisės fjordų šalyje tikrai labai budriai ir teisingai saugomos...
Kai kurie suskatę šia tema kalbėti žurnalistai, užuot puolę knisti, kas per vienas tas barnevernetas, kodėl tiek pasaulio reiškia juo nepasitenkinimą protesto akcijomis ir dėl ko prie Norvegijos su savo kritika vis kimba Jungtinės Tautos, staiga užsiima neregėtų gelmių žurnalistiniais tyrimais, kuriuose interneto komentaruose tūno Rusijos agentai. Nes kas gi daugiau gali taip juodinti švenčiausią norvegišką vaiko teisių apsaugą, jei ne jie.
Mūsų šalies ambasada Osle net ir po skandalingo septynmečio Lietuvos piliečio grąžinimo Norvegijai toliau ramina ten gyvenančius lietuvius – niekur nebėkite, viskas bus gerai, jei paims vaikus – pakonsultuosime. Na ir kas, kad sėdit valstybėje, kuri nepasirašiusi nei dvišalių sutarčių, nei esminių tarptautinių konvencijų, o ir pasirašytas pažeidinėja nemirksėdama. Pavyzdžiui, drausdama iš tėvų atimtiems vaikams kalbėti jų gimtąja kalba netgi retų susitikimų su šeima metu.
Chronišku tampantis nebesugebėjimas juoda įvardinti juodu, o balta – baltu kuria tiesiog šizofrenišką atmosferą. Paklaususi šiandien, už ką nukentėjusiems norvegiškoje globoje buvo išmokėtos milijoninės kompensacijos, greičiausiai išgirsiu atsakymą, kad lietuviai patys kalti, nes visiškai nesugeba auklėti savo atžalų.
Jeigu rimtai, argi suteikti šeimoms teisingą, o ne klaidinančią ir netgi galinčią pakenkti informaciją, nėra mūsų, žurnalistų, priedermė? Ar tai nėra atitinkamų valstybės institucijų reikalas? Juk , gerbiama ambasada Osle, kai iš naujos taip nuramintų lietuvių šeimos Barnevernet susišluos vaikus, jūs nelaimingai šeimai realiai padėti negalėsite. Netgi nesate pageidaujami atimtus vaikus norvegų profesionaliems globėjams dalijančių fylkesnemdų posėdžiuose.
Pabaigai – apie A.Vinokuro aprašytą Lietuvos kvailysčių muziejų.
Jeigu į Norvegiją be Hagos konvencijos studijų išlėkęs žuvų fabriko darbininkas nieko negirdėjo apie tikrąją tarnybos „Barnevernet“ veiklą, jis, žinoma, automatiškai nugula ant tokio muziejaus lentynos.
Bet va kokio muziejaus eksponatai esame mes, su diplomais ir „prie elito“, kad tiek laiko nesugebam atskirti ir įvardinti, kas yra vaiko gerovė, o kas – institucinis jo kankinimas?
