A.Avalasevičius degtukų dėžučių etiketes pradėjo rinkti būdamas šešerių. Per 59 metus jų sukaupė tiek, kad suskaičiuoti neįmanoma.
Etiketės sudėtos į albumus. Jie saugomi visą kambario sieną užimančioje spintoje. Tarp eksponatų yra ir tokių, kokių neturi daugiau niekas pasaulyje.
Vyras sakė, kad Kaune rimtai degtukų dėžučių etiketes kolekcionuoja 5 žmonės. Tačiau nė vienas kitas kolekcininkas tiek daug jų neturi. Keičiantis laikams eksponatų gauti vis sunkiau, nes etikečių paprasčiausiai gaminama vis mažiau.
Eksponatai plaukė paštu
A.Avalasevičius prisiminė, kad vaikystėje užsiimti per daug nebuvo kuo. Todėl po pamokų žaisdavo futbolą ir ėmė rinkti degtukų dėžučių etiketes.
„Tai buvo nebrangus užsiėmimas, todėl daugelis bendraamžių rinko tokius eksponatus. Man šis pomėgis taip patiko, kad mama kartais pykdavo, sakydavo, jog turiu mokytis, o ne užsiimti nenaudinga veikla“, – prisiminė A.Avalasevičius.
Sovietmečiu vyras eksponatų gaudavo lankydamasis Kaune veikusiame fabrike „Liepsna“. Pažinojo ir etiketes piešusius dailininkus. Todėl turi kai kuriuos piešinius su jų autorių autografais. Tokių neturi daugiau niekas pasaulyje.
Didesnė kolekcijos dalis atsirado susirašinėjant su įvairių šalių kolekcininkais.
„Į Vakarų šalis ar Kiniją laiškai nenueidavo. Todėl įdomesnių etikečių gaudavau iš Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje gyvenusių kolekcininkų. Jie etikečių parsisiųsdavo iš įvairesnių užsienio šalių. Taip paštu eksponatais ir keitėmės“, – pasakojo kaunietis.
Vienu metu vyras susirašinėjo su 140 tokį patį pomėgį turinčių žmonių iš įvairių šalių.
Patinka indų gaminiai
A.Avalasevičius savo eksponatus suskirstė į kelias kategorijas. Atskirai sudėtos etiketės, vaizduojančios arklius, dramblius. Kita kolekcijos dalis – įvairiose šalyse pagamintos etiketės.
„Sunkiausia gauti carinės Rusijos laikų etikečių. Vis rečiau pasiseka aptikti ir tarpukario metais gamintų etikečių. Daugiausia mano kolekcijoje – pokario Sovietų Sąjungos laikais gamintų degtukų etikečių“, – pasakojo kaunietis.
Gražiausios kolekcininkui yra Indijoje kurtos etiketės.
„Žvelgiant į jas matyti, kad valstybės turtingumas ir etikečių kokybė bei išradingumas nieko bendra neturi. Indai kurdavo nepaprastai gražias spalvingas etiketes ant puikios kokybės popieriaus“, – sakė kolekcininkas.
Įveikdavo sovietinę cenzūrą
Per etiketes galima atsekti Kauno bei Lietuvos istorijos detales.
Jose matyti, kad Kaune nuo XIX amžiaus pabaigos veikė ne vienas degtukų fabrikas. Tarpukariu jie buvo suvienyti į vieną monopolinę įmonę. Degtukų dėžutė įkainota 10 centų ir ant etikečių įspėjama, jog jų brangiau parduoti negalima.
Pirmosios sovietinės okupacijos metais „Lietuvos degtukų“ bendrovė buvo nusavinta. Įkurtas degtukų fabrikas „Liepsna“.
Kolekcininkas sakė, kad sovietmečiu buvo gaminama daug ir įvairių etikečių. Tačiau visus piešinius jų kūrėjai turėdavo suderinti net su keliomis valstybinėmis institucijomis, tarp jų ir su cenzoriais.
A.Avalasevičius turi eksponatų, kuriuose nupiešta paprasčiausia ūdra ar naujos Kauno statybos. Tokius nekaltus piešinius parašais ir antspaudais patvirtino penkių įvairių institucijų atstovai.
Lietuviai sugebėdavo etiketėse vaizduoti ir tautiniais drabužiais apsirengusius personažus – šokėjus, dainininkus. Tokie piešiniai įveikdavo sovietinę cenzūrą.
„Žinau, kad vieną tokį komplektą Kauno atstovai nuvežė į Maskvą. Ten susirinko didžiulė komisija. Visi stebėjosi gražiomis etiketėmis ir rodė savo pavaldiniams kaip pavyzdį“, – pasakojo kaunietis.
Etikečių gamina vis mažiau
Etiketės būdavo ne tik pieštos. Ant jų būdavo perspausdinami atvirukų ar nuotraukų atvaizdai. Kaunietis turi sovietmečiu leistų etikečių, kuriose įamžinti gražiausi Kauno modernizmo architektūros pastatai, bažnyčios.
„Užsienio šalyse gamintose etiketėse taip pat būdavo naudojama lietuviška tematika. Štai rusai yra išleidę etikečių, ant kurių – Lietuvoje ir Kaune stovėję paminklai“, – rodė kolekcininkas.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo dėl besikeičiančios politinės ir ekonominės situacijos bei modernėjančių technologijų daugelyje šalių degtukų etiketės ėmė nykti.
A.Avalasevičius pasakojo, kad pastaruoju metu jos gaminamos tik pagal įvairių pomėgių klubų ar organizacijų narių užsakymus. Tačiau jų tikrais kolekcijos vertais eksponatais vadinti jau negalima.
„Dar keisčiau buvo, kai vienoje parodoje su šūkiu „Rinkis prekę lietuvišką“ įsigijau degtukų, ant kurių etikečių lietuviški užrašai. Tačiau mažomis raidėmis parašyta, kad degtukai gaminti Rusijoje, Ukrainoje ar Indijoje“, – sakė A.Avalasevičius.
Prašyti pridegti cigaretę buvo nemandagu
Odeta Grigonienė
Kauno miesto muziejaus atstovė
„Kaune pirmieji degtukų fabrikai pradėjo kurtis XIX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje. Vilijampolėje atsirado „Etna“, Žaliakalnyje – „Balkan“ fabrikai. XX amžiaus pradžioje įsteigtas fabrikas „Elektra“.
1926 metais fabrikus suvienijo įsteigta akcinė bendrovė „Lietuvos degtukai“. Modernus fabrikas buvo pastatytas dabartiniame Raudondvario plente. 1930 metais suvienijus visus Lietuvoje veikusius degtukų fabrikus, „Lietuvos degtukai" tapo monopoline šių gaminių įmone.
Po penkerių metų dalį bendrovės akcijų įsigijo Švedijos koncernas.
Valstybės atstovai ir švedai sutarė uždrausti degtukų importą iš kitų šalių. Degtukų dėžutė buvo įkainota 10 centų, todėl tapo prabangos preke.
Šeimininkės juos ėmė skaldyti į kelias dalis. Paprašyti gatvėje kito žmogaus pridegti cigaretę tapo nemandagu.“
