Dauguma dar ir dabar puikiai prisimena prieš šešerius metus paviešintą šunelio Pipiro liūdną istoriją, kai jis buvo numestas nuo tilto. Prieš porą metų daugeliui buvo sunku ir skaudu stebėti šeštokės iš Marijampolės savivaldybės žaginimo atvejį.
Vienus stebino, o kitus juokino prieš devynerius metus paviešintas „kaimo erelio“ muštynių įrašas. Interneto erdvėje galima rasti dar ir daugybę panašių atvejų.
Šunelį numetė nuo tilto
2009 metais lapkričio mėnesį šalį sukrėtė brutalus 22 metų Svajūno Beniuko elgesys su kaimyno šunimi Pipiru. Jaunuolis nuo tilto Jurbarko rajone Seredžiuje numetė šunelį. Filmuoti šio įvykio šiurpūs vaizdai apskriejo pasaulį ir sulaukė pasipiktinimo bangos.
Ant asfalto nukritęs gyvūnas tik per stebuklą tądien liko gyvas. Buvo pažeisti jo vidaus organai ir atliktos kelios operacijos. Tačiau po kelių dienų Pipirui sustojo širdis. Už žiaurų elgesį su gyvūnu S.Beniukui buvo skirti 8 mėnesiai nelaisvės.
Žagino ir filmavo mergaitę
2013 metais Lietuvą ant kojų sukėlė viename Marijampolės savivaldybės miestelyje žagintos ir filmuotos šeštokės istorija. Septyniolikametis ir du penkiolikamečiai ne tik fiziškai prievartavo šeštos klasės mokinę, bet ir tyčiojosi. Jaunuoliai reketavo mergaitę ir gąsdino, kad išplatins vaizdo įrašą.
Šeštokė mokykloje alpdavo, ją kamavo baimės priepuoliai ir nerimas, bet ji nedrįso prasitarti, nes paniškai bijojo, kad su ja bus susidorota. Nusikaltimą išdavė internete išplatintas vaizdo įrašas.
Už sunkų nusikaltimą dviem jaunuoliams skirta vos po 4 metus nelaisvės, o jų bendrininkas atsipirko tik lygtine laisvės atėmimo bausme. Trijulei buvo nurodyta mergaitei, kurios gyvenimą jie suluošino, sumokėti 30 tūkst. litų kompensaciją.
Lytinį smurtą patyrusi, mažiausiai tris kartus grupės žagintojų išniekinta mergaitė turėjo pakeisti mokymosi įstaigą ir išgyventi didžiulį stresą.
„Kaimo erelis“ platino muštynes
2007 metais Šilutės rajono policija pradėjo tyrimą dėl interneto svetainėse išplatinto vaizdo klipo, kurį svetainės vartotojas pavadino „Lietuvos kaimo erelis“. Klipe buvo matyti, kaip vyras rankomis ir kojomis muša moterį.
Policijos pareigūnai nustatė, kad filmuotoje medžiagoje užfiksuotas sugyventinių G.J. (g. 1967 m.) ir A.Ž. ( g.1962 m.) konfliktas, kuris vyko Švėkšnos seniūnijos Lekiškės kaime (Šilutės raj.).
Vaizdo įraše stambi moteris lenta bandė trenkti liesam vyrui. Tuomet šis parvertė moterį, spyrė jai į galvą, pilvą, nugarą. Moteriai pavyko atsikelti, bet ji sulaukė dar kelių smūgių į galvą, vėl pargriuvo ir toliau buvo spardoma.
Psichologas pataria smurtą cenzūruoti
Vilnietis psichologas-psichoterapeutas Olegas Lapinas iš ilgametės darbo patirties pastebėjo, kad smurto scenos, kaip ir pornografiniai vaizdai, neturėtų būti platinami internete. Moderatoriai turėtų įvesti tam tikrus normatyvus ir cenzūruoti smurto scenas.
– Kodėl žmonės ne tik atlieka nusikaltimus, bet ir skuba juos paviešinti? – lrytas.lt paklausė O.Lapino.
– Tokios scenos yra paklausios. Kai žmonės žiūri į smurtavimo atvejį, jie identifikuojasi su smurtautoju arba su auka. Tie žmonės, kurie identifikuojasi su auka, paprastai tokių scenų nežiūri. Pas juo veikia veidrodiniai neuronai, kurie atsako už įsijautimą.
Kiti – atvirkščiai – tapatinasi su kankintoju. Jie jaučia užuojautos stoką, jie supranta, ką kitas jaučia, tačiau jų viduje neiškyla sustojimo signalas. Jiems tai yra jaudinantis vaizdinys ir paaiškina, kodėl žmonės žiūri kovinius veiksmus, kruviną sportą ir panašiai.
Faktas, kad tuo metu įraše yra auka, iškrenta iš jų sąmonės, nes žvilgsnis yra nukreiptas į agresorių. Jie nežiūri į auką, nors patys turi problemų su empatija. Tie, kurie filmuoja tas scenas, orientuojasi į tą auditoriją, panašią į juos pačius, tai yra – į saviškius.
– Tokios egzekucijos ir jų viešinimas plinta tarsi savotiška tradicija.
– Nieko naujo čia nematau. Tokių dalykų buvo visais laikais, visur ir visuose kultūrose. Dažniausiai tai vyksta paauglystėje, rečiau – vėlesniais gyvenimo periodais.
Tai yra žiaurūs hierarchiniai žaidimai, kurių metu patikrinama, kieno koks statusas. Kas leidžiasi žeminamas, tampa auka ir lieka žemesniame range. Kas žiūri ir nieko nedaro, lieka vidutiniame range. O kas diktuoja savo taisykles, tampa agresyviu lyderiu. Tokius dalykus galima pamatyti net filmuose ar knygose.
Tokia žmonių bendruomenės realybė. Kur yra vertikali hierarchija, tai kažkas visuomet yra nustumiamas žemyn. Tas pats yra ir gyvūnų pasaulyje. Yra gyvūnai Alpha ir Omega. Omegos yra išstumiamos žemyn, jei jos neįrodo, kad gali būti kitaip. Deja, žmogus netoli pažengęs nuo gyvūnų.
– Ką reiškia aukai būti ne tik išniekintai, bet ir viešai išjuoktai?
– Jei auka priima tą vaidmenį ir neįrodo, kad gali būti kitaip, jis dažniausiai būna persmelkiamas neviltimi, depresyvumu, menkumo jausmu ar gėda. Kai tai vyksta daug kartų, tai nebelieka ir gėdos. Žmogus tiesiog pasiduoda tam.
Dažnai tėvai įsikiša į vaikų problemas. Kartais tai adekvatu, kai sprendžiamos, pavyzdžiui, šeštokės problemos. Tačiau kartais, kai žmogui jau būna aštuoniolika, tėvams jau kištis nereikėtų – tai žmogaus reikalas išsikovoti savo vietą.
Kartais lemia žmogaus psichologija, kai žmogus visada pakliūna į aukos vaidmenį, net pats tai provokuoja. Tai jau vadinama mazochistinės asmenybės organizacija. Dažniausiai aukos vaidmuo persikelia į santuokinį gyvenimą, darbą. Jis susiranda kankintoją, kuris jį skriaudžia, rašo skundus, duoda į teismą.
Kartais tai pačios asmenybės išraiška, tačiau tikrai ne visos smurto situacijos yra provokuojamos pačio žmogaus.
– Ar reikėtų stabdyti tą natūralų hierarchinį žaidimą ir jo viešinimą, kai yra aiškinamasi, kas yra auka, o kas smurtautojas?
– Internetas apima didžiulius kiekius žmonių. Sunku čia kažką sustabdyti. Kol bus nesveikas dėmesys smurtui, tol tas smurtas bus viešinamas. Kiekvienas paviešinęs save, daro tai su tikslu – kad jį pamatytų. Nori sukelti emocijas ir patvirtinti savo egzistavimą. Jei jie yra „Facebook“ ar kitame tinkle, vadinasi jie egzistuoja.
