Sūnus atimtas, perduotas nežinia kokiems ir kur gyvenantiems globėjams, jo lankyti negalima.
Tai antradienį sužinojo Gražina Leščinskienė, kovojanti dėl savo 7-mečio sūnaus Gabrieliaus.
Tokį motinai baisų sprendimą Norvegijos Miorės ir Rumsdalio apskrities komisija priėmė sutartinai.
Žodžiai strigo gerklėje
Dar pirmadienį G.Leščinskienė buvo apsilankiusi teisme, bet jokių žinių apie sprendimą negavo.
„Man buvo pasakyta laukti pranešimo paštu. Bet jokio pranešimo nebuvo. Antradienio rytą nuėjau į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, bet vėl negavau informacijos. Tik po valandos paskambino advokatė Sandra Latotinaitė ir pasakė, kad Gabrielius iš manęs atimtas ir nuolat gyvens globėjų šeimoje“, – vakar tramdydama ašaras ištarė G.Leščinskienė.
Dėl patirto šoko moteris teigė negalinti net kalbėti. Baisiausia yra tai, kad ji net negalės sužinoti, kur gyvens jos sūnus, negalės jo lankyti.
Toks nutarimas reiškia, kad savo motiną ir Lietuvoje gyvenančius artimuosius Gabrielius greičiausiai galės išvysti, jei dar panorės, tik po 11 metų, kai jam sueis 18 metų ir jis taps visateisiu piliečiu. Lietuvos ar Norvegijos?
Sunku tikėtis, kad vaikystę ir jaunystę praleidęs tik norvegiškai kalbančioje šeimoje, nebendravęs su motina ir artimais giminaičiais Lietuvoje, neturėjęs jokių kultūrinių sąsajų su savo gimtąja šalimi, veikiausiai ir pamiršęs lietuvių kalbą, Gabrielius savarankišką gyvenimo kelią pradėtų kaip Lietuvos pilietis.
Tik palinkėjo stiprybės
Žinia, kad nebepamatys anūko Gabrieliaus, vakar rytą pritrenkė ir Lietuvoje gyvenančią jo močiutę Reginą Stašienę. Iki paskutinės minutės moteris laukė stebuklo – tikėjosi, kad išsipildys politikų ir vaiko teisių apsaugos darbuotojų pažadai kovoti dėl mažojo Lietuvos piliečio grąžinimo į tėvynę.
Bet močiutės viltys neišsipildė. Jos raštai į visas įmanomas Lietuvos institucijas, pokalbis su Norvegijos ambasadoriumi Lietuvoje, Rokiškio vaiko teisių apsaugos tarnybos nutarimai, kad ji gali auginti anūką Lietuvoje, buvo bevaisiai.
„Kreipiausi ir į prezidentę Dalią Grybauskaitę. Lyg tyčia tik vakar, antradienio rytą, gavau Prezidentūros kanceliarijos atsakymą. Man buvo palinkėta stiprybės ir patarta toliau bendrauti su vaiko teisių apsaugos tarnybomis“, – apsiašarojo kalbėdama R.Stašienė.
– Ko jūs imsitės dabar? Ar Norvegijoje teisinės kovos galimybės išsemtos? – „Lietuvos rytas“ paklausė R.Stašienės.
– Šią minutę sunku atsakyti. Esu labai sutrikusi, tikrai turėjau vilčių, kad Norvegija, jei ir atims vaiką iš motinos, perduos jį Lietuvai. Aš šokiruota dėl Lietuvos aukštųjų valdininkų ir institucijų abejingumo.
Rokiškio vaiko teisių apsaugos darbuotojai daug padarė, kad anūkas būtų perduotas auginti man. Bet aukštesnės instancijos tik siuntinėjo raštus.
– Kokios pagalbos jums dabar labiausiai reikėtų?
– Kompetentingų asmenų patarimo. Mes tikrai nenurimsime, samdysime advokatą, paduosime Švediją į teismą dėl žmogaus teisių pažeidimo, kai mažas Lietuvos pilietis, turėjęs visus dokumentus, buvo atskirtas nuo dėdės ir nežinia kur išvežtas nepranešus net Lietuvos ambasadai Švedijoje.
– Tokia kova ilga ir nelengva. Ar turėsite pakankamai lėšų advokatui?
– Jau dabar gavau pasiūlymą atidaryti sąskaitą, į kurią būtų galima pervesti Gabrieliaus gynybai skirtus pinigus.
Tačiau mes to daryti dar neskubėsime. Iš pradžių bandysime verstis savo lėšomis.
Ši istorija mus jau pamokė, kad vaiko praradimas yra tik šeimos reikalas.
Savo poelgio nesigaili
Labai susijaudinęs žinią iš Norvegijos antradienio rytą sutiko ir G.Leščinskienės brolis 35 metų Ramutis Stašys.
– Ar šiandien nejaučiate kaltės, kad bandėte iš Norvegijos nelegaliai išsivežti sūnėną? Gal sulaukėte ir sesers priekaištų? Jei ne jūsų poelgis, gal sūnus būtų buvęs grąžintas motinai teismo nutartimi?
– Ne, priekaištų nesulaukiau. Galvoje dabar sukasi daug minčių, mes visi čia sutrikę. Kaltės nejaučiu, nes vaiką Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“ būtų vis tiek atėmusi.
Norvegijos politiką svetimų vaikų atžvilgiu vertinu kaip galimą rasizmą.
– Ką patartumėte kitoms lietuvių šeimoms, iš kurių atimti vaikai? Taip pat bandyti juos į Lietuvą išsivežti nelegaliai?
– Turbūt taip. Tik nepatarčiau tai daryti patiems. Geriau pasamdyti profesionalius detektyvus. Aišku, patarčiau vaikų į Norvegiją iš viso nesivežti.
Norvegai nebepersekios
Šiandien galima tik svarstyti, ar didžiausia G.Leščinskienės, praradusios vaiką, nesėkmė yra ta, kad jos brolis su sūnėnu buvo sulaikyti kelte Švedijoje?
Jei jie būtų pasirinkę kelionę ne laivu, o vykę 3000 kilometrų į Lietuvą automobiliu, mažasis Gabrielius gal linksmas ir patenkintas augtų savo močiutės namuose, kol jo motina ras darbo ir įsikurs Lietuvoje.
Vakar, kai G.Leščinskienė sulaukė teismo sprendimo, jog iš jos atimamas sūnus, kita lietuvė – Loreta Daškevičė – sužinojo, kad Norvegija atsisako jos teisinio persekiojimo dėl dukters pagrobimo iš globėjų ir parsivežimo į Lietuvą.
„Šią minutę dar tiksliai nežinau, kodėl norvegai priėmė tokį sprendimą. Gal Lietuva sugebėjo įtikinti Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybą „Barnevernet“, kad mano duktė auga Lietuvoje puikiai prižiūrima, lanko mokyklą ir yra viskuo patenkinta? Aš buvau įsitikinusi, kad taip atsitiks.
Šiuo metu Darbėnuose, netoli Palangos, perkame namą, kur visa šeima ir įsikursime, kai iš Norvegijos grįš vyras. Kol kas jis dar ten, pardavinėja mūsų įsigytą namą.
Tikiuosi, kad aš įsidarbinsiu Palangoje vaikų darželyje „Ąžuoliukas“, jau padaviau pareiškimą. Vaikų darželio auklėtoja esu dirbusi 20 metų, myliu vaikus ir tikrai sugebėsiu pasirūpinti savo dukra. Gaila, kad norvegai to nesuprato“, – atsiduso L.Daškevičė ir pridūrė nebenorinti nieko girdėti apie Norvegiją, kurią kažkada laikė svajonių šalimi.
Kiekvienam vaikui – po rožę
Žinia, kad mažasis Gabrielius nebus grąžintas į Lietuvą, sujaudino ir lietuvių emigrantus, ir norvegus, iš kurių „Barnevernet" taip pat yra atėmusi vaikus.
Gegužės 30 dieną Osle norvegai rengia didžiausią istorijoje demonstraciją prie parlamento rūmų, kur kaip tylus pasipriešinimas bus dedamos rožės kiekvienam į „Barnevernet“ globą patekusiam vaikui.
Dar laukia grumtynės teisme
Jurgita Bilvaisienė
Lietuvos ambasados Norvegijoje pirmoji sekretorė
„Vakarykštis Norvegijos komisijos sprendimas apriboti G.Leščinskienės globos teises į jos mažametį sūnų bus skundžiamas teismui.
Tiesą sakant, tas skundimas jau buvo numatytas seniai.
„Komisija yra ribojama tik vieno – Vaikų gerovės įstatymo – ir pagal jį priima sprendimus, o teismas turėtų atsižvelgti į visas aplinkybes ir visus Norvegijos įstatymus.
Mano žiniomis, motina su advokate ketina siekti, kad mažamečio globą perimtų Lietuvoje gyvenanti jo močiutė.
Močiutė nori globoti anūką, o motina vis tiek ruošiasi gyventi Norvegijoje. Jeigu močiutė nori auginti anūką, prašysime vaiko globos teisių močiutei, nes, kaip supratau, šeima dėl to jau susitarusi.
Nėra taip, kad Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba globos teises perduoda močiutei ir nebesirūpina, kas bus toliau. „Barnevernet“ bendradarbiautų su Lietuvos vaiko teisių apsaugos tarnyba ir stebėtų, kad berniukas Lietuvoje būtų auginamas geromis sąlygomis.“
