Vienas Vilkaviškio vyskupijos kunigas savo išmaniajame telefone nejučia paspaudė neseniai nusižudžiusio Šakių klebono Sigito Matusevičiaus telefono numerį.
Kai pasigirdo signalas, dvasininkas nustebo. O išgirdęs „klausau“, dar ir krūptelėjo. Sausio 17-ąją dingusio, o vėliau Šakių rajono Pakalniškių kaime prie Nemuno su šautine žaizda krūtinėje rasto kunigo asmeniniu telefonu atsiliepė moteris.
„To negali būti!“ – pamanė kunigas, bet netrukus jo ir kitų dvasininkų laukė dar viena staigmena.
Po 53 metų S.Matusevičiaus savižudybės Vilkaviškio vyskupijos kurijoje buvo atplėštas vokas ir perskaitytas testamentas. Jis buvo surašytas dar tada, kai S.Matusevičius buvo įšventintas į kunigus.
Testamentas skelbė, kad po dvasininko mirties visas turtas atiteks jo broliui Jonui. Kunigas norėjo atgulti amžinojo poilsio šeimos kape Vilkaviškyje.
Kai S.Matusevičius buvo palaidotas, katalikų vadovams netikėtai buvo parodytas kitas dokumentas. Slaptą testamentą iš stalčiaus ištraukė klebono šeimininkė Romualda J. (pavardė redakcijai žinoma) ir pareiškė esanti vienintelė jo turto paveldėtoja.
Kunigo 90 metų motinos ir jo brolio Jono vardai antrame testamente net neminimi. Taip pat, skirtingai nuo ankstesnio dokumento, neišreikšta valia ir dėl laidojimo vietos.
„Gal šeimininkė buvo neoficiali klebono žmona?“ – nuvilnijo spėlionės per Šakių ir kitas parapijas.
Sutriko ir vyskupijos vadovai. Jie bandė su šeimininke kalbėtis apie senos klebono motinos globai reikalingus pinigus, tačiau atsimušė kaip į sieną. 45 metų Romualda J. tapo neperkalbama.
Pareigūnai sunkių ligų nerado
Po Šakių klebono savižudybės Vilkaviškio vyskupijos kurija iš karto išplatino pranešimą, kad S.Matusevičius sirgo lėtine depresija.
Psichiatrus tada tai šokiravo – apie ligą, kuria sergama ne vienus metus, kunigo ambulatorinėje kortelėje nebuvo jokių įrašų. Be to, jam praėjusių metų rugsėjį buvo išduotas leidimas koviniam pistoletui „Walther P22“.
Tokiam leidimui būtina medikų komisijos išvada. Jei kunigas būtų sirgęs lėtine depresija, ginklo jis nebūtų galėjęs turėti.
Kai „Lietuvos rytas“ aiškinosi, iš kur pasklido tokia žinia, aukštas dvasininkas nurodė kleboniją. Esą šeimininkė ant kunigo stalo rado vaistų ir siuntimą į ligoninę.
„Lietuvos ryto“ žiniomis, S.Matusevičius buvo kreipęsis į Šakių ir Vilniaus medikus. Pernai vasarą jis lankėsi vienoje privačioje sostinės klinikoje -- ten jam buvo atlikta žarnyno diagnostika, tačiau vėžio nerasta.
O šių metų sausio mėnesį Santariškių klinikose buvo tirta jo širdies veikla, paskirti ją gerinantys ir raminamieji vaistai, taip pat -- organizmą stiprinančios lašelinės.
Ar S.Matusevičius nesirgo sunkiomis ligomis, aiškinosi ir ikiteisminį tyrimą atliekantys Šakių pareigūnai.
„Byloje yra rinkti duomenys apie kunigo sveikatos būklę. Jis rūpinosi savo sveikata, bet didelių problemų neturėjo“, – „Lietuvos rytui" teigė Šakių prokuroras Linas Frančiakas.
Kai kurie dvasininkai ėmė aiškinti, kad S.Matusevičius nusižudė ne tik dėl ligos, bet ir dėl Vilniaus medikų kaltės – neva jie parinko netinkamus vaistus ir jų dozes.
Tačiau „Lietuvos ryto“ ir pareigūnų surinkti duomenys liudija ką kita.
Jeigu kunigas būtų apsvaigęs nuo per didelės vaistų dozės, jis nebūtų nuvairavęs visureigio „Nissan“ iš Šakių iki atokaus Pakalniškių kaimo, kur ir paleido lemtingąjį šūvį.
Po testamento – ginklas
Apie pasitraukimą iš šio pasaulio S.Matusevičius sausio 17-ąją turbūt mąstė dar neišvykęs iš klebonijos. Mat jis sutvarkė finansinius reikalus, sumokėjo atlyginimus darbuotojams.
Po to pasiėmė pistoletą, sėdo į visureigį ir pasuko Pakalniškių kaimo link, prie Nemuno. Telefoną jis paliko klebonijoje.
Tačiau kodėl klebonas, iki tol uoliai vykdęs pareigas, nepranešė Vilkaviškio vyskupijos kurijai, kad yra kitas testamentas ir kas yra jo turto paveldėtojas?
Antrąjį testamentą dvasininkas parašė praėjusių metų liepos mėnesio pradžioje. Jis buvo surašytas ne Šakiuose, o viename Kauno notaro biure. Iš Kauno yra kilusi ir jo šeimininkė.
Netrukus Marijampolės vyriausiajam policijos komisariatui S.Matusevičius įteikė prašymą išduoti leidimą ginklui. Rugsėjį tokį leidimą jis gavo.
Kokia vidinė kova vyko Šakių klebono širdyje, į kurią jis prie Nemuno paleido mirtiną šūvį iš pistoleto „Walther P22“? Gal tai žino jaunoji klebonijos šeimininkė, paveldėjusi visą kunigo turtą?
Bandė suminkštinti širdį
„Tai labai paslaptinga asmenybė“, – taip vienišą, bevaikę buvusią Šakių klebono šeimininkę Romualdą J. apibūdino šakiečiai.
S.Matusevičiaus vadovai nesitikėjo, kad klebonijoje dirbusiai ir atlyginimą gavusiai moteriai atiteks visas jo turtas.
Jie žino, kad kunigas padėdavo garbaus amžiaus motinai, sumokėdavo ją globojančiai medicinos seseriai. Dvasininkai kreipėsi į Romualdą.
„Gal klebonas, kai perrašė testamentą, buvo sutrikęs, neįvertino padėties. Jūs nesate svarbesnė už jo motiną ir brolį. Reikėtų geranoriškai susitarti su motina ir jos globėja, joms padėti“, -- suminkštinti šeimininkės širdį bandė vienas aukštas dvasininkas.
Tačiau Vilkaviškio vyskupijos atstovams nepavyko įtikinti šeimininkės.
„Tai labai nesmagūs reikalai“, -- pripažino dvasininkai.
Kiek turto turėjo S.Matusevičius? Klebonijoje pareigūnai rado 740 litų. Didžioji pinigų dalis – banko sąskaitoje. Kunigas važinėjo visureigiu „Nissan“. Jis buvo įsigijęs dviejų kambarių butą Druskininkuose.
Buvo užvaldžiusi širdį?
S.Matusevičiaus motiną globojanti vilkaviškietė Ramutė M. rėžė tiesiai šviesiai: „Klebonijoje buvo įsitaisiusi kaunietė barakuda, turinti burtininko savybių!“
60 metų gailestingąją medicinos seserį kunigas buvo pakvietęs rūpintis jo senyva motina. Vilkaviškietė tikino, kad jai Sigitas buvo kaip brolis, jie dažnai pasikalbėdavo.
Per praėjusias Kalėdas S.Matusevičius medicinos seseriai į mobilųjį telefoną atsiuntė žinutę: „Jūs atėjote į mūsų šeimą kaip jos narys. Jus mums atsiuntė Dievas.“
Todėl vilkaviškietei labai skaudu, kad kunigo turtu naudosis svetimas žmogus – buvusi Šakių klebonijos šeimininkė.
Iš Šakių atvykęs į Vilkaviškį aplankyti motinos ir brolio Sigitas Ramutei M. prasitardavo ir apie savo šeimininkę, jos būdą.
„Esu dirbusi vienuolyne Čikagoje, daug bendravau su kunigais. Mačiau nemažai šeimininkių, bet kad kuri iš jų užvaldytų kunigo širdį ir dar kištųsi į jo reikalus, nebuvau girdėjusi“, – stebėjosi vilkaviškietė.
Žinia apie perrašytą testamentą ją taip sukrėtė, kad moteris teigė kelias naktis nesumerkusi akių.
Negana to, kunigo motinos globėja susiėmė už širdies sužinojusi, kad šeimininkė neatiduoda artimiesiems jo telefono, dokumentų, drabužių, nuotraukų.
„Kam jai reikia visko, net apatinių? Kodėl policija Sigito telefoną atidavė šeimininkei, o ne artimiesiems? – stebėjosi pašnekovė, o po to nukirto: – Mirusiojo telefonu šita barakuda tikrai nesinaudos!“
Kol kalbėjomės su Ramute M., kunigo brolis Jonas žvelgė į užrakintą Šakių kleboniją. Po Sigito mirties jis negalėjo ten kojos įkelti ir pasiimti daiktų atminimui.
O apie perrašytą testamentą Jonas sužinojo tik po brolio laidotuvių. Tai jam pranešė kiti kunigai.
„Tik kartą esu tą šeimininkę matęs. Mano brolio kapo ji nelanko. O turtą jo pasiėmė“, – liūdnai ištarė Vilkaviškyje gyvenantis Jonas.
Kurijoje pasiūlė melstis
– Ar S.Matusevičiaus artimieji ketina kreiptis į notarą dėl teisės į privalomą palikimo dalį? – paklausiau jų atstovės vilkaviškietės Ramutės M.
– Būtinai. Koks įžūlumas -- šeimininkė viską pasiėmė, net gimimo liudijimą! Po Sigito mirties artimiesiems nebuvo leista įeiti į kleboniją pasiimti jokių jo daiktų.
Kas ji jam buvo – gal neoficiali žmona, kad viską pasiima? Net pagal įstatymą priklauso atiduoti dokumentus šeimos nariams, o ne barakudai šeimininkei! Ji turėjo tik savo daiktus susirinkti ir išeiti iš klebonijos.
Mes nenuleisime rankų – motinai priklauso dalis sūnaus palikimo.
– Kaip dabar gyvena kunigo motina, kuriai dėl blogos sveikatos būklės nebuvo pranešta apie sūnaus savižudybę?
– Senolės namuose tualetas neveikia, kas sumokės 53 eurus už meistro iškvietimą? O kiek dar santechniko darbas ir įranga kainuos!
Močiutės kojinės suplyšo, nupirkau jai naujas už savo pinigus. Kugelį jai ir Jonui kepiau -- bulvės jų, o lašinių savo atnešiau.
Sigitas mokėdavo man už jo motinos globą. O dabar kas mokės? Iš močiutės 170 eurų pensijos mokama už elektrą, vandenį, malkas. Reikia močiutei ir gero maisto, vitaminų. Dabar jai galėsiu per savaitę nupirkti tik vieną bananą! Argi tai gyvenimas?
Nueisime prie bažnyčios ištiesę rankas, gal parapijiečiai paaukos kunigo motinai. O ką mums daryti? Tegul vyskupas pabando pragyventi už 170 eurų per mėnesį!
– Jūs kalbėjotės su Vilkaviškio vyskupijos vadovais?
– Taip. Jie patarė mums melstis. Į ką man melstis – gal į šeimininkę?
Ji dar nesulaukusi ketvirtinių, nė vienos žvakės ant Sigito kapo neuždegusi jau su kitu kunigu važinėjosi! – apmaudą liejo pašnekovė.
– Po kunigo savižudybės Vilkaviškio vyskupijos kurija viešai išplatino žinią, kad jis sirgo lėtine depresija. Jūs apie ligą žinojote?
– Jis ta liga nesirgo. O šeimininkė neturi teisės apie jo ligas kalbėti.
Manau, ji galėjo nuvaryti Sigitą į kapus girdydama visokiomis arbatomis. Įsivaizduokite, pusryčiams duodavo tik šaltinio vandens ir avižinės košės! O jam juk reikėdavo daug dirbti – mišias laikyti, tuokti jaunavedžius, lankyti ligonius, rūpintis senelių namais.
– Manote, kad šeimininkė galėjo turėti įtakos kunigo sprendimui pasitraukti iš šio pasaulio?
– Aš nieko neteisiu. Bet yra tokių įžūlių personų, kurios užlipa ant galvos. Sigitas ją visur vežiojo ir jos tėvu rūpinosi.
Pamenu mūsų pokalbį su Sigitu pernai liepos mėnesį, kai atvažiavo aplankyti motinos į Vilkaviškį. Jis užsiminė jaunystėje suklydęs, nusidėjęs Dievui. Sakė, kad tūkstantį kartų prašęs Dievo atleidimo.
Jis buvo šviesus, jautrus, dvasingas kunigas. Bet iš kelio galima išvesti ir protingiausią dvasininką.
Jam buvo taip susukta galva, kad dingo jo žavesys, o vidinės kibirkštys užgeso. Jis nuolat gyveno apimtas streso.
Tragedija, kad tokios šeimininkės gali dirbti šventuose namuose!
Jeigu ji nesusijusi su Sigito mirtimi, tai kodėl nuo visų slepiasi, ko bijo? O jeigu šeimininkė buvo neoficiali kunigo žmona, tegul tai pasako garsiai ir rūpinasi jo kapu!
– Ar kunigas Sigitas jums buvo užsiminęs apie santykius su šeimininke?
– Taip. Jis man pasakė: „Turiu ką nors daryti, nes taip gyventi nebegaliu. Man ji tiek užlipusi ant galvos, kad negaliu be jos žinios nieko daryti.“
Ir aš esu tuo įsitikinusi. Tragedijos išvakarėse, sausio 16-ąją, Sigitas grįždamas iš Santariškių klinikų aplankė savo mamą.
Paprašiau, kad grįžęs į Šakius paskambintų, buvo jau tamsu. Jis paskambino, pasakė, kad galime pasikalbėti, kad šeimininkė jau miega. Ir netrukus išgirdau moteriškę garsiai klausiant, su kuo jis kalba.
Sigitas atsiprašė manęs, kad kambaryje yra žmonių, ir jis nebegali kalbėti. Ji neleisdavo jam su manimi net kalbėtis! Turbūt ji pavydėjo Sigito man rodomo dėmesio?
Aš turbūt turėjau važiuoti į Šakius ir juo pasirūpinti. Kai jis prastai pasijuto, jam reikėjo šviesos, gero maisto, vaistų. O klebonijos langai buvo užtamsinti, per pietus jam duodavo vos 50 gramų veršienos ir jokios sriubos.
Aš šeimininkei pasakiau: „Tu bulves skusk ir valgyti normaliai daryk. Paduok Sigitui per pietus dvi vištų krūtinėles.“
– Negi klebonijos šeimininkė galėjo kontroliuoti savo viršininką, kuris jai mokėjo atlyginimą?
– Taip, ji buvo Šakių bažnyčios viršininkė. Aš dar negaliu ant tos pačios sofos sėdėti, ant kurios Sigitas sėdėdavo ir valgydavo. O ji jau su kitu kunigu važinėjasi! Ar ji ant Sigito kapo uždegė nors vieną žvakę? Pati turtus pasiima, o mums paliko tik kapą prižiūrėti!
Toliau naudojasi telefonu
Gal Šakių klebonijos šeimininkė apšnekama be reikalo? Gal klebonas jai visą savo turtą paliko turėdamas svarią priežastį?
Tikėdamasi išgirsti atsakymus surinkau telefono numerį, kuris priklausė S.Matusevičiui. Netrukus išgirdau malonų moterišką balsą – jis patvirtino, kad kalbu su Romualda J.
Išgirdusi klausimą apie kunigo palikimą pašnekovė du kartus ištarė „ačiū, jokių komentarų“ ir nutraukė pokalbį.
Tačiau telefonas ir toliau veikė – taip pat ir vasario 17-ąją, kai Šakių bažnyčioje buvo ne kartą tariamas buvusio klebono vardas.
Meldėsi bažnyčios gale
Per ketvirtinių mišias, laikytas už mirusio kunigo sielą vasario 17-ąją, Šakių bažnyčia buvo sausakimša, atėjo ir daug jaunų žmonių.
Altorius buvo apsuptas dvasininkų. Prieš jį pirmuose suoluose sėdėjo S.Matusevičiaus brolis Jonas ir jo motinos globėja medicinos sesuo.
Bažnyčios gale, paskutiniame suole, meldėsi juodai apsirengusi moteris. Ta vieta iki šiol buvo jos. Kai baigiantis mišioms susirinkusieji vieni kitiems linkėjo ramybės, ir ji linktelėjo kaimynams.
Iš bažnyčios Romualda J. išėjo viena pirmųjų. Tačiau pasuko ne į dviaukštę Šakių kleboniją – buvusią savo pastogę. Išsivežusi baldus ir kitus daiktus ji raktus nuo klebonijos durų atidavė.
Įsikūrė kitoje klebonijoje
Romualda J. jau turi naują pastogę Sintautuose, apie dvidešimt kilometrų nuo Šakių.
Neseniai restauruotos klebonijos šeimininkas Donatas Rolskis jai skyrė kambarį antrame aukšte. Klebonijos verandoje dar prikrauta tuščių kartoninių dėžių ir buities prietaisų.
35 metų klebonas iki šiol šeimininkės neturėjo. Maistą tekdavo ruoštis pačiam.
„Darbo daug, ne visada suspėdavau. Tada atsipjaudavau lašinių, duonos ir pasisotindavau“, – linksmai dėstė jaunas kunigas.
Nuo šiol tuo rūpinsis Romualda J. Ji tvarkys ir jaukiai įrengtą kleboniją. Už tai gaus atlyginimą.
Paklaustas, ar prieš priimdamas į darbą darbdavys pasidomėjo jos patirtimi, D.Rolskis atsakė: „Nesidomėjau, o kam to reikia? Aš praeityje dirbau Šakiuose vikaru, ją prisimenu.“
Jis nežino apie kivirčus, kilusius dėl S.Matusevičiaus testamento. O ar kunigas pats yra tokį dokumentą parengęs?
„Aš dar jaunas“, – šyptelėjo Sintautų klebonas, maloniai sutikęs į svetainę pakviesti pasikalbėti ir savo naująją šeimininkę.
Tačiau Romualda J. kunigui pasakė „ne“ ir liko antrame aukšte tvarkyti iš Šakių klebonijos atsivežtų daiktų. ˙
