Gabrieliaus sugrįžimas ir kitos iliuzijos

Norvegai Lietuvai Gabrieliaus neatiduos. Drama virto tragedija, suprantamas motinos skausmas, o ir mums visiems irgi ne niežti, bet skauda. Savaip sirgome už Gabrielių visi, norėjome, kad jis grįžtų į namus, pas mamą. Juk mūsų žmogus, pilietis, būsimas rinkėjas.

Daugiau nuotraukų (1)

Palmira Rudalevičienė

Mar 2, 2015, 8:05 AM, atnaujinta Jan 11, 2018, 10:24 PM

Tačiau lrytas.lt aną savaitę paskelbė, kad Miorės ir Rumsdalio apskrities komisija priėmė vienbalsį sprendimą dėl globos teisių atėmimo iš Gabrieliaus motinos Gražinos Leščinskienės. Ar komisija klausė kokio nors Lietuvos atstovo, kai derėtų su vaiku pasielgti? Negi mes tokie visai beteisiai?

Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė Rasa Dičpetrienė teigė tikinti, kad sprendimas buvo priimtas sąžiningai įvertinant visas bylos aplinkybes bei atsižvelgiant ir įvertinant pirmiausia vaiko interesus. „Viliamės, kad vaikas augs jį mylinčioje, gerbiančioje ir tinkamai auklėjančioje globėjų šeimoje“, – sakė „Gelbėkit vaikus“ vadovė.

„Nuoširdžiai suprantu ir užjaučiu mamą, kuri šiandien išgirdo jai nepalankų teismo sprendimą dėl savo sūnaus, įsivaizduoju ir kitų giminaičių dvasinį skausmą. Pati būdama mama žinau, jog savo vaiko netekimas yra skaudžiausia, ką šiame gyvenime gali patirti kiekviena mama. Gabrieliaus mamai nuoširdžiai linkiu stiprybės“, – teigė R.Dičpetrienė.

Tai kam dabar tos emocijos, kad yra žinojimas, ir jis priešingas norams. Mūsų šalies piliečiai yra laikomi nesugebančiais patenkinti ypatinguoju vaiko poreikiu, mūsų motinos nesugebėsiančios pakankamai pasirūpinti, netgi jeigu ir būtų taikomos pagalbos priemonės. Taip rašoma mūsų žiniasklaidoje. Per silpna meilė, „drungna meilė“, per silpnas dvasinis ryšys, per menkas dėmesys vaikui. Taip , tai dvasiniai dalykai, kurie labai reikalingi kiekvienam žmogui, o ypač vaikui, Ju nepažinęs vaikystėje, jis nebepažins jų ir vėliau. Mokomės mylėti. Ši emocinga rezonansine istorija nepaliko abejingų, bet ar mes ko nors iš jos išmoksime, ar tai ir liks tik berniuko Gabrieliaus labai graudi istorija? Mums parodyta mūsų silpna vieta ir galimybė pasitempti, išmokti. Paprašyti pagalbos., surasti pas ką.

Ši istorija nėra tik asmeniška. Dauguma mūsų gydytojų išvyksta dirbti ar padirbėti į Europos Sąjungos šalis, dažniausia į tą pačią Norvegiją ar Jungtinę Karalystę. Vaiko teisių apsaugos Įstatymas ( Child Protection Act), jo išmanymas bei pritaikymas gydytojo darbe yra kiekvieno svečioje šalyje dirbančio gydytojo kasdienybė. Nė vienas gydytojas , nesvarbu kokios specializacijos jis būtų, neįgyja licencijos verstis gydytojo praktika, prieš tai neišlaikęs Vaiko teisių apsaugos Įstatymo egzamino.

Pastaruoju metu jau reikalaujama laikyti trečiąją jo pakopą, kuri paruošta gydytojų ir teisininkų kartu, tobulintos ir praplėstos pirmoji bei antroji Vaiko Teisių apsaugos Įstatymo pakopos. Gydytojai turi išmanyti ir numatyti, bei tinkamai organizuoti savo pacientu šeimos narių , ypač vaikų, sklandų ir nepažeistą gyvenimą bei pilnavertį socialinį funkcionavimą, kai vaiką auginančioje šeimoje yra ligonių.

Nesvarbu, kokių ligonių. Todėl iš gydytojų reikalaujama sugebėti identifikuoti visus įmanomus rizikos veiksnius, dėl kurių vaikas galėtų nesijausti gerai. Iš gydytojo reikalaujama žinoti, kokius klausimus ir kieno paklausti, kaip analizuoti atsakymus, kokia pagalba organizuoti, kaip instruktuoti socialinius darbuotojus, kaip psichologus, ką pranešti teisėsaugai, ką žiniasklaidai, ką parlamentarams, ką pedagogams, ar kitiems. Ko negalima sakyti. Ir tai liečia ne tik smurto, patyčių ar seksualinės prievartos atvejus.

Bet kuris ligonis, išrašytas iš gydymo įstaigos į namus, nebūtinai sergantis psichine liga- tai iškart papildomas ir fizinis, ir dvasinis krūvis šeimos nariams. Vaikas tokioje šeimoje visada labiau ar mažiau paveikiamas, nukenčia. Ar jį kas paguodžia? Ar priglaudžia?

Psichinių ligonių turinčios šeimos visos yra rizikos grupė, ir ypač tokiose šeimose augantys vaikai. Gydytojas tiesiogiai atsako už tai, ar jo išrašytas pacientas nekelia grėsmių namuose esančiam vaikui ar vaikams. Pavyzdys: turėjau savo pacientų tarpe indų šeimyną.

Vyras visada konsultacijai atlydėdavo žmoną, šeimoje buvo dvi mergaitės , septynerių ir keturiolikos metų. Seselė lankė šią šeimyną namuose kaip tik tuo metu, kai sutuoktiniai buvo sukonfliktavę, o vyras pasikvietė dukrytes pasivaikščioti, kol žmona „atvės“. Žmona įleido seselę į namus, būdama labai susijaudinusi, laikydama rankoje peilį, ir verkdama , bei kalbėdama , kad „geriau galą pasidaryti, negu su tokiu vyru gyventi“.

Tuo tarpu vyresne mergaitė priėjo prie lango ir pamatė savo mamą su peiliu rankoje, o mergaitę lange- pamate besilankanti namuose seselė. Šis atvejis buvo ligoninėje pristatytas, kaip labai pavojingas, visa komanda svarstė, kaip elgtis, socialine darbuotoja surašė protokolą mergaitėms izoliuoti iš namų.

Vyras su žmona susitaikė, sakė kad abu gyvena dėl mergaičių, labai jas myli, kad tai šeimos vidaus reikalas, ir jie išsispręs patys savo reikalus. Prašėsi pas mane papildomu vizitų, aiškino, maldavo , kad įtakočiau tarnybas, nepaimti mergaičių iš namų. Šiuo atveju, kaip ir visais kitais, gydytojo klinikinis paciento būsenos bei galimų rizikos veiksnių kitiems, aprašymas bei gydytojo rekomendacijos, yra pagrindinis dokumentas, svarstomas teismo proceso metu.

Indai tikrai labai šeimyniški piliečiai, laikosi savo papročiu bei nepageidauja, kad kas kištųsi į jų šeiminį gyvenimą. Tačiau gyvendami svečioje šalyje, jie vadovaujasi tos šalies įstatymais, kaip ir čia dirbantis personalas, taip pat ir gydytojai. Jungtinės Karalystės įstatymai reikalauja jų laikytis, o ir mano pacientės dažnas impulsyvus ir emocingas elgesys buvo ne jos naudai. Vaikai turi teisę būti saugūs. Iš čia, būtent iš saugumo, britai kildina pirmiausiai, visas kitokias gėrio formas. Gydytojai yra labai tampriai įpainioti į „gėrio" tinklą, labai svarbi sudedamoji dalis, dalis tiesiogines klinikines pareigos.

JK vaikų iki 14 metų negalima palikti vienų net vienai valandai. Vaikai nepaleidžiami vieni į mokyklą , neišleidžiami vieni iš mokyklos. Šios taisyklės nediskutuojamos. Joks pašalinis nepažįstamas žmogus į mokykla neturi teisės užeiti.

Suaugusieji neturi teisės aiškintis santykių vaiko akivaizdoje, negali kelti balso , naudoti necenzūrinių žodžių. Iš tokiu tėvų ( ar globėjų) vaikas bus paimtas. Vietinė policija bet kuriuo metu gali sustabdyti , paauglį gatvėje, paklausti vardo, pavardės, kur eina, kur gyvena, ar niekas neskriaudžia. Tokia kasdienybė. Gydytojai ( ne tik mes psichiatrai) negali išrašyti paciento į namus, nežinodami, kas ( vardas, pavardė, pareigos ) juo pasirūpins, prižiūrės, ar naudoja vaistus- pavyzdžiui širdies ligomis sergantis šeimos narys jau yra didžiulė trauma vaikui, ir šalyje visi žino , kad tokiam vaikui jau reikalinga profesionali pagalba, kuri yra pasiūloma.

Smurtas, prievarta, seksualinė prievarta- nekelia jokių diskusijų, ir visada laikomi kaip nusikalstama veikla. Nesvarbu iš kokios šalies esi atvykęs, ar kokiu tikslu. „Prašau“, „atsiprašau“, „kaip tau sekasi“, „mielasis“, „mieloji“ yra dažniausiai vardijami žodžiai ir tarp pažįstamų ir visai nepažįstamų. Pavadinęs ką nors „debilu“, „šizofreniku“, ar kitokiu lietuvišku populiariu šaukiniu, gali turėti rimtų problemų su teisėsauga.

Bent jau pasiaiškinti , kodėl nevaldai emocijų. Tokie „šaukiniai“ kartais nuskamba psichiatrijos ligoninės ūmių psichozių skyriuje, bet į tai iškart irgi reaguoja tam paruoštas personalas, informuoja gydytoją, pacientai mokomi čia pat atsiprašyti.

O policijoje surašytas aktas už „debilą“ ar „durnių“, ar pan. – gali baigtis privaloma rekomendacija psichiatro konsultacijai. Taigi, kultūriniai skirtumai toje pačioje Europos Sąjungoje, skirtingose valstybėse. Skirtingos ir teisės ir pareigos. Kam realybė , kam iliuzijos. Mes dar ne visai europiečiai, dar tik mokomės jais būti, ir gyventi kitur išvykstame ne kultūros pasisemti, bet uždirbti pragyvenimui ir mokesčiams sumokėti.

Dabar Gabrielių sugrąžinti mamai gali ne žmonių piketai ar ašaros, bet „be emocijų besidarbuojantys“ – tik mūsų politikai, pasitelkdami savo diplomatinius sugebėjimus, hipnotinius sugebėjimus įsakyti ir įrodyti , kad vaikui, mažam vaikui, reikalinga jo mama, o ne kažkokia kad ir labai kultūringa ir europietiška teta ar dėdule.

Gabrieliaus mama stikliuką kilnoja ne iš pramogos ar lako praleidimui, bet iš nevilties ir nusivylimo gyvenimu. Nuvykus į svetima šalį, vieniems pasiseka lengviau adaptuotis ir perimti papročius , kitiems sunkiau, bet pamažu svetimi papročiai tampa savi.

Geresnio gyvenimo ieškodama ir Gabrieliaus mama išvyko ir Tėvynes, puoselėdama svajonę sugrįžti. Gabrielius turi dar ir mylinčią močiutę, ir savo visus žmones Tėvynėje- kur jo laukia, ir kuriems jis rūpi. Politikai gali ( gal ir turėtų? ) pakovoti už vaiką, sugrąžinti jį mamai.

Žmonės patys – ne. Gabrielius yra lietuvis, mūsų tautietis, mūsų pilietis. Mūsų žmogus. Būsimas rinkėjas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.