Po Lietuvą sukrėtusios ir į skirtingas stovyklas padalijusios Gabrieliaus istorijos, kai berniukas Norvegijoje buvo atimtas iš mamos, apie tai, kaip iš tiesų dirba garsioji „Barnevernet“, vis dažniau prabyla ir patys norvegai.
Lietuvoje viešėjęs žmogaus teisių gynimo aktyvistas iš Norvegijos Raymondas Skorstadas sutiko papasakoti savo šeimos istoriją apie atimtus tris vaikus, priverstines skyrybas su žmona ir nuolatinį vaiko gerovės prievaizdo „Barnevernet" tarnybos persekiojimą.
Piloto profesiją turintis vyras šiuo metu pragyvenimui užsidirba iš programavimo. Pašnekovas atviras – santykiai su žmona pradėjo prastėti, kai dėl pablogėjusius sveikatos jam teko kurį laiką praleisti namuose. Buvusi R.Skorstado sutuoktinė nėra norvegė, supranta ir kalba norvegiškai gana prastai, tad kartais poros bendravimas tapdavo gana emocingas. Nuo to ir prasidėjo sunkiai sveiku protu suvokiama istorija.
– Kaip nutiko, kad vieną dieną į jūsų namus pasibeldė „Barnevernet“ darbuotojai?
– Viskas prasidėjo 2014-ųjų gegužę nuo mano ir žmonos barnio, apie kurį „Barnevernet" tarnybai pranešė mūsų kaimynas. Šios tarnybos darbuotojai nežinojo jokio įvykių konteksto, bet mes jiems pasirodėme kaip nuolat besikivirčijanti pora. Teko įrodinėti, o tai padaryti buvo nelengva. „Barnevernet“ Norvegijoje turi daugiau galių net už teismus, tad visi procesai tikrai nėra paprasti.
Jie paėmė mūsų vaikus. Vienam vaikui tebuvo vos septyni mėnesiai, ir žmona tebemaitino jį krūtimi, kitam – vieni metai, o trečiajam – devyneri. „Barnevernet“ vaikus iš mūsų buvo atėmę net septynis mėnesius, juos susigrąžinome tik laimėję teismą ir turėdami teismo sprendimą. Vaikai buvo grąžinti praėjusių metų gruodį.
– Bet juk jūs esate Norvegijos pilietis, puikiai mokantis kalbą ir žinantis įstatymus – kokia buvo jūsų reakcija?
– Buvau priblokštas to, kokius veiksmus atliko „Barnevernet“. Atrodė, kad jie turi teisę pažeisti visas mano, kaip žmogaus, teises. Tam tikrų veiksmų ši tarnyba ėmėsi tik todėl, kad jos darbuotojams vieni ar kiti dalykai pasirodė įtartini, bet nebuvo jokių įrodymų. Niekaip negalėjau suvokti, kaip tokie dalykai gali apkritai dėtis Norvegijoje, šalyje, kuri daugeliu atžvilgių yra puiki vieta gyventi.
Ilgai galvojau, ar taip nutiko tik man, bet vėliau sužinojau, kad yra daugiau žmonių, kurie nukentėjo dėl „Barnevernet“ veiksmų. Tai paskatino įkurti organizaciją „Nukentėjusieji vaiko teisių apsaugos sistemoje“. Aš savo vaikus susigrąžinau ir tą patirtį, kurią sukaupiau, noriu panaudoti padėdamas kitiems, į itin sunkias situacijas patekusiems žmonėms.
Net jei žmogus ir padarė ką nors netinkamai, jis turi teisę būti nubaustas taip, kaip numato įstatymas. Bet kai į situacija įsivelia „Barnevernet“, įstatymai pamirštami. Tai ypač liečia atvejus, kai į šios tarnybos akiratį patenka iš kitų šalių atvykę žmonės, kurie nemoka kalbos, nežino įstatymų.
Tokie žmonės net nesulaukia pagalbos. „Barnevernet“ rūpinasi tik vaiku, bet ne šeima.
– Koks buvo tikslas išplėšti iš šeimos tris vaikus, kurių vieną dar maitino pati mama?
– Mūsų namuose buvo atliekamas tyrimas, kurio rezultatas nuskambėjo kaip akibrokštas: buvo nustatyta, neva namuose jau kurį laiką tvyro smurtinė aplinka. „Barnevernet“ mano žmonai iškėlė sąlygą – privalai išsikraustyti, arba mes atimsime vaikus. Nors dėl smurtinės aplinkos jie klydo, bet reikalavimas išsikraustyti tokiomis aplinkybėmis atrodo suprantamas, juk nepuolė imti vaikų, bet pasiūlė išeitį.
Bet tai, kas nutiko vėliau – sunkiai logiškai paaiškinama. Žmona su vaikais išsikraustė, bet absurdiška istorija toliau tęsėsi. Žmonai buvo pasakyta: „Na štai, tu buvai namuose ir vis tiek neapsaugojai vaikų, kad šie negirdėtų šeimos barnių, tad reiškia, kad nesi gera motina, ir mes nusprendėme vaikus vis tik paimti.“ Žmona su manimi jau negyveno, ir mes nutarėme, kad taip elgtis „Barnevernet“ neturi teisės.
Labiausiai glumino tai, kad jie teigė norintys pasiimti tik du iš trijų mūsų vaikų, nes trečiasis gimė jau žmonai išsikrausčius ir gyvenant atskirai. Kokia viso to prasmė? Sakoma, kad gali auginti jauniausią savo vaiką, nes jau išsikraustei iš vyro, bet kitus du mes paimsime... Kodėl tuomet mama negali auginti visų trijų?
– Bet galiausiai buvo atimti visi trys vaikai?
– Mano žmona nėra norvegė, ji vyko į savo gimtąją šalį pasimatyti su savo mama ir parodyti jai du jaunesnius vaikus, nes močiutė buvo jų nemačiusi. Dėl šios kelionės byloje buvo kelių savaičių pertrauka, ir vos tik jai sugrįžus „Barnevernet“ atėmė visus tris vaikus. Jų argumentas buvo toks: mano žmona neva norėjo pabėgti nuo šios tarnybos. Tai visiškas melas, ji juk sugrįžo.
Keliavau kartu su ja, kad padėčiau kelionės metu su vaikais, bet užsienyje viešėjau trumpai ir iš karto grįžau į Norvegiją. „Barnevernet“ darbuotojai iš karto pareiškė, jog tai, kad aš buvau kartu su žmona ir vaikais, reiškia, kad ji jais nesirūpina ir stumia į pavojų. Tai ir buvo pagrindinis argumentas paimant vaikus iš šeimos. Vaikus mama galėjo matyti tik po dvi valandas per savaitę.
Po septynių mėnesių ir dviejų teismo procesų galiausiai mums pavyko iškovoti, kad būtų nuspręsta, jog vaikai turi gyventi su mama.
– Kur šiuo metu gyvena jūsų vaikai?
– Čia istorija nesibaigia, nes mano žmona, dabar jau buvusioji, persikraustė į kitą miestą, ir „Barnevernet“ iš karto to miesto savo tarnybos padalinį perspėjo, kad būtų pradėtas naujas tyrimas. Vadinasi, viskas prasidėjo nuo pradžių – jie vėl gali sugalvoti paimti vaikus, nepaisant fakto, kad teismas patvirtino, jog ji pati gali auginti vaikus.
Užuot domėjusis, kaip padėti šeimai, vaikai tiesiog buvo atimti ir mūsų šeima išdraskyta.
– Kas gali padėti šeimoms, atsidūrusioms panašiose situacijose?
– Reikia gero teisininko, kuris turėtų patirties ir žinotų, kaip padėti šeimai. Problema ta, kad kai „Barnevernet“ pradeda tyrimą, šeima pirmuosius tris mėnesius neturi teisės gauti nemokamą advokatą. Jei vis dėlto nusprendžiama, kad klausimas, su kuo ir kur augs vaikas, bus svarstomas teisme, tuomet užtikrinama nemokama teisinė pagalba.
Tik daugeliu atveju šeimos teisininkų įsikišimas būna jau pavėluotas ir prireikia dar trijų keturių mėnesių, kad jie įsigilintų į tyrimą ir pasirengtų gynybai. Daugiau kaip 90 proc. į teismą besikreipiančių šeimų pralaimi tik todėl, kad teisinės pagalbos kreipiasi per vėlai.