Viešos politikų raudos stebina, nes valdantieji padarė viską, kad šie rinkimai baigtųsi būtent šitaip.
Pirmas signalas, jog Šiauliai yra virtę tikra politine pelke, nuskambėjo išsyk 2011-ųjų rinkimų, kai į vientisą darinį, nepriklausomai nuo deklaruojamų vertybių ir dorybių, susijungė visos save tradicinėmis vadinančios partijos. Už borto liko tik du nepriklausomi kandidatai.
Neįprastai galinga – net 29 iš 31 tarybos nario – valdančioji dauguma pasiuntė šiauliečiams nedviprasmišką žinią: galite balsuoti, už ką norite, o mes pasidalinsime postus taip, kaip mums reikia.
Valdantieji elgėsi taip, kad atrodė, jog ta ketverių metų kadencija tęsis amžinai. Viešųjų ryšių specialistai galėtų visą semestrą su studentais nagrinėti šiaulietišką valdžios pasiutpolkę, nes ji buvo kaip niekad turininga.
Šiaulių meras J.Sartauskas ne tik siekė būti kiekvieno renginio globėju ar rėmėju. Politikos senbuvis leido sau viešai padžiūgauti, kad pavyko... nušienauti centrinį miesto parką.
Niekas nesiruošia ginčytis, koks tai buvo didis įvykis miestiečiams – juk kai kurie parko užkaboriai dalgio buvo nematę keliolika metų.
Nereikia būti didžiu viešųjų ryšių specialistu, kad suprastum, ką iš tiesų mero žodžiuose išgirdo šiauliečiai – atėjo metas, kai galima garsiai didžiuotis, jog apskritai pravėrei darbovietės duris, užsivarstei batus ar pietums sušveitei maltinuką.
Tiesioginiuose mero rinkimuose užribyje likęs J.Sartauskas stebino visą kadenciją.
Savivaldybės vadovas nesikuklino ir savivaldybėje su rožių puokšte sveikino korupcija įtariamą asmenį.
Tiesa, sekretorės žavesiui neatsispyręs socialdemokratas sukūrė ir stebuklą: jo išrinktoji iki vestuvių atsiskleidė kaip puiki specialistė – klestelėjo į minkštą Civilinės metrikacijos skyriaus vedėjos pavaduotojos krėslą.
Ne mažiau „charizmatiškas“ buvo ir perrinktasis administracijos direktorius V.Damulevičius.
Savivaldybėje kaip savo ūkyje tvarkęsis konservatorius dirbo taip uoliai, kad tapo teisiamuoju. Šiaulių arenos valdytoją prižiūrėti turėjęs veikėjas, atrodo, į šį darbą žiūrėjo pro pirštus, todėl atsidūrė teismo suole.
Prieš palikdamas šiltą postą V.Damulevičius įvardijo pasitraukimo priežastį: jam, suprask, trukdoma daryti gerus darbus. Jų, konservatorius, aišku neišvardijo, bet akylesnieji pamatė, kad prie šio veikėjo namų buvo paklotas naujas šaligatvis, nors ties toje pačioje Vytauto gatvėje esančia mokymo įstaiga jo išvis nėra.
Konservatoriams pakako supratingumo šio susikompromitavusio veikėjo nebeįrašyti į pirmąjį renkamųjų dešimtuką. Bet tik tuo jie ir laimėjo prieš socialdemokratus, kurie rinkimų tiesiojoje delsė atsiriboti nuo bendrapartietės Nr. 5 V.Račienės, kurią per vieną dieną išgarsino menama regėjimo negalia.
Atskiro traktato verti ir valdžios bandymai buldozeriu prastumti Menų inkubatoriaus projektą, kurį miestiečiai praminė Korupcijos fabriku.
Visą kadenciją stebino dar vienas valdančiųjų siekis – kad vykdomuose projektuose būtų naudojamos tik vieno įtakingojo sandėliuose esančios statybinės medžiagos.
Lyg pagal didžiausio priešo parašytą scenarijų ketverius metus veikę Šiaulių politikai dabar bando gąsdinti rinkėjus, kaip būsią sunku priimti miestui naudingus sprendimus – suprask, mandatus laimėjo neprognozuojami ir tartis nesugebantys naujokai.
Bet tokios pralaimėjusiųjų įžvalgos su gąsdinančia potekste perša šiauliečiams kitą mintį: viešuosius konkursus nuolat laimintiems valdžios numylėtiniams taip nebesiseks, ir tai nėra blogai.
Todėl triuškinamą nesėkmę patyrę senbuviai gali džiaugtis, kad išvis išliko. Šešis mandatus laimėjusiems socialdemokratai apskritai nebuvo to verti.
O šiauliečiams rinkėjams lieka tikėtis, kad į tarybą patekę naujokai bus atsparūs vilionėms parsiduoti už tirštos tradicinės sriubos lėkštę. Tik taip gali atsigauti per pastarąjį dešimtmetį beviltiškai praskolintas miestas.
