Ką reiškia liberalizmo „pergalė“?

Liberalūs komentatoriai džiūgauja, kad liberalai yra „ant bangos“. Tačiau vertinant rinkimus pagal partijų iškovotus mandatus, socialdemokratai išlieka populiariausia partija Lietuvoje, o jų rinkėjų parama toliau auga. Kad ir kaip būtų, komentatoriai, žinoma, teisūs: didžiuosiuose miestuose – pirmiausia Vilniuje – „laimėjo“ ne šiaip liberalai, bet liberalizmas.

Daugiau nuotraukų (1)

Andrius Bielskis

Mar 16, 2015, 8:34 AM, atnaujinta Jan 9, 2018, 9:48 PM

Pastarasis faktas, net jei Liberalų sąjūdis metė milžiniškas lėšas rinkimams, yra reikšmingas. Liberalizmo pergalė Vilniuje yra verta dėmesio ne tik dėl to, kad tai įvyko pirmą kartą, bet ir dėl to, kad tendencijos Europoje, be kelių reikšmingų išimčių (pirmiausia Lenkijoje), yra priešingos.

Vakarų Europoje – tokiose šalyse kaip Vokietija, Prancūzija, Britanija, Graikija, Ispanija, ar Portugalija – rinkimus laimi bet kas, tik ne liberalai. Pavyzdžiui, paskutiniuose Bundestago rinkimuose Vokietijoje liberalai buvo visiškai nušluoti. Ir tai nenuostabu. Neoliberalizmo laikai baigiasi, net jei viešojoje politikoje, lyg koks įsisenėjęs institucinis vėžys, neoliberalizmas vis dar inertiškai išlieka vyraujanti mąstysena.

Viešųjų paslaugų, darbo, kūrybos ir visuomenės santykių suprekinimas bei privatizacija, bet kokių barjerų kapitalui panaikinimas, spekuliatyvaus finansinio kapitalizmo suvešėjimas, vietinių rinkų dereguliacija ir globalių plėtimas, kolektyvinės dirbančiųjų derybinės galios sunaikinimas ir socialinės apsaugos sistemos erozija.

Tai tik keli Europoje ir Amerikose keturiasdešimt metų vyravusio neoliberalizmo bruožai – pasauliui padovanojo milžinišką socialinę atskirtį išaugusio darbo našumo ir turto kontekste, protu nesuvokiamą socialinę nelygybę ir beviltišką valstybių bei jų individų įsiskolinimą. Neoliberalizmo įsigalėjimas reiškia vyravusios kompromiso politikos sunkiai pasiekto socialinio progreso negrįžtamą sustabdymą.

Šiandien Europa yra išaugusios nelygybės ir socialinės rizikos visuomenė, kur jauni žmonės yra ir bus priversti vis dažniau ir daugiau skolintis. Liberaliausiose šalyse (pavyzdžiui, Britanijoje), į kurią taip uoliai lygiuojasi Lietuvos liberalai, net norėdami patekti į universitetus, jauni žmonės turės kliautis bankų malone (panašią reformą daliai studentų Lietuvoje įdiegė mūsų šaunieji liberalai).

Geras išsilavinimas, būstas, automobilis, poilsis – būtiniausios ir, atrodytų, elementariausios modernios visuomenės gerovės priemonės – jaunimui yra ir bus vis labiau prieinamos tik imant bankų paskolas. Liūdna, bet galima drąsiai sakyti, kad jauniausi Europos piliečiai yra prarastoji karta, turėsianti dirbti žymiai ilgiau ir sunkiau nei jų tėvai tam, kad sulaukę žilos senatvės galėtų pagaliau atsitiesti nuo bankų paskolų naštos.

Tokia yra gyvenimo suprekinimo kaina, o jo varomoji jėga politikoje buvo ir tebėra ekonominių liberalų vykdytos reformos. Išsilavinusios Europos visuomenės, ypač savarankiškai mąstyti sugebantys studentai ir jauni profesionalai, tai supranta ir dėl to už liberalus nebalsuoja. Sprendžiant iš miestuose gyvenančio „progresyvaus jaunimo“ (sykiu ir dalies LGBT bendruomenės), Lietuva tokia nėra.

Lietuvos liberalai yra ne šiaip neoliberalai, bet laisvos rinkos fundamentalistai. Naujai iškilusi žvaigždė, kuri savo žavesiu graso net Liberalų sąjūdžio lyderiui, yra buvęs liūdnai pagarsėjusio Laisvos rinkos instituto funkcionierius, visoms Vilniaus bėdoms siūlantis vieną ir tą patį privatizacijos vaistą.

Štai keli programiniai Liberalų sąjūdžio teiginiai: „verslo asocijuotos struktūros taps nuolatiniu viešojo sektoriaus partneriu ir konsultantu planuojant viešųjų finansų panaudojimą“ (suprask, privatus sektorius patarinės, kaip išleisti viešus pinigus), namų šilumos ūkis bus perduotas „privataus sektoriaus (...) prižiūrėtojams“, atliekas tvarkys „privatūs paslaugų teikėjai“, bus toliau skatinama darželių dalinė privatizacija (pavyzdžiui, siūloma 100 eurų mėnesinė parama pasiturintiems tėveliams, kurie ir taip gali mokėti už privačius darželius), šalins „diskriminacines ir nelygiavertes konkurencijos sąlygas tarp privačių ir valstybinių [sveikatos priežiūros] įstaigų“ (suprask, kodėl, rupūs miltai, tiek nedaug privačių ligoninių ir poliklinikų, tai juk privačių įmonių diskriminacija!) ir t.t.

Trumpai tariant, Lietuvos liberalų sąjūdžio miestų vizija (informuotas skaitytojas supranta, kad apie Artūrą Zuoką apskritai nekalbu, nes jo vizijos niekada nieko nereiškė) – privatizuotos viešosios sveikatos apsaugos, transporto, energijos tiekimo paslaugos, kurios yra įperkamos tik pasiturinčiai mažumai, darželių ir mokyklų segregacija bei viešų ir privačių resursų suplukdymas į geriausias jų, didžiąją dalį paliekant merdėti, o jos centre – per kelis darbus dirbantis ir iki grabo lentos bankams įsiskolinęs „cool looking“ apolitiškas jaunimėlis, penktadienio vakarais maukiantis alų madinguose senamiesčio baruose.

Tai – žmonės, įsitikinę, kad pakankamas ir vienintelis jų politinio sąmoningumo ir skonio bruožas – tai tolerancija LGBT.

Pabaigai perfrazuokime Friedrichą Nietzsche: greičiau atidarykite duris, čia blogas oras!

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.