Bet, tik premjerui A. Butkevičiui paskelbus, kad subrendo laikas pradėti rimtą darbo santykių ir socialinės saugos reformą, kritika driokstelėjo LSDP narė, europarlamentarė V. Blinkevičiūtė: „Aš labai atsiprašau: tikrai nesu stagnatorė, tikrai esu modernus žmogus, bet nemanau, kad mes, socialdemokratai, turime dirbti liberalų darbą ir liberalizuoti darbo santykius bei per du mėnesius priimti tam tikrus sprendimus. Tikrai nemanau, nemanau, kad mums tai duotų labai gerų rezultatų Seimo rinkimuose“.
Drįstu teigti, kad V. Blinkevičiūtė, kritikuodama premjerą, nesuvokė pačios reformos esmės bei politinės jos prasmės. Galima tik spėlioti, dėl ko sunerimo įtakinga socialdemokratė.
Jeigu tik dėl menamai neigiamos 2016 metų rinkimų į Seimą baigties, tai toks požiūris yra niekas kita, kaip politinė trumparegystė. Reikia konstatuoti, kad mestas socialdemokratų vadovybei kaltinimas, neva jie susirgo liberalizmu, nerimtas.
Ne pirmus metus girdime, esą Lietuvos socialdemokratai atstovauja didžiajam kapitalui, o ne darbo žmogui. Tuo pačiu metu pasitikėjimas socialdemokratais stabiliai auga. Tai kur šuo pakastas? Yra tokia patarlė: kvailas mokosi iš savo klaidų, protingas – iš kitų. Toli eiti nereikia. Švedija yra mums artimiausias pavyzdys.
Švedijos socialdemokratai nuo 1932 metų iki 1976-ųjų be pertraukų valdę šalį suprato, kad be laisvos rinkos gerovės valstybę jie matys kaip savo ausis. Socialistinės idėjos buvo padėtos į lentyną. Mat gerovės valstybė kainuoja labai daug.
Galiausiai, ištikus 1990 metų ekonominei krizei, buvo susivokta, kad viešasis sektorius, tapęs didžiausiu darbdaviu, nebesugeba sukurti darbo vietų.
Švedų socialdemokratai prarado valdžią, nes nesugebėjo blaiviai įvertinti gerovės valstybės finansavimo mastų bei mokestinės naštos pasekmių ekonomikai.
Nuo 1994 metų teko skatinti privatų verslą, kuris dabar atsakingas už didžiausią darbo vietų skaičių Švedijoje. Reikia taip pat atminti, kad Švedija tuo metu buvo uždara socialdemokratų eksperimentų oazė. Šiandien, globalioje ekonomikoje, tai beveik neįmanoma.
Todėl ir būtina kurti tokią darbo rinką, kuri, tapusi konkurencinga, pajėgtų finansuoti atsakingą socialinę politiką.
Manau, Vyriausybė, imdamasi rimtos darbo santykių reformos, eina teisingu keliu. Tuo pat, socialinės saugos paketo dalyje, turi būti sudėti protingi, socialiai, socialdemokratiškai suprantami atsakingi saugikliai, neleisiantys darbdaviams piktnaudžiauti liberalesne samdomų darbuotojų priėmimo ir atleidimo iš darbo politika.
Tik turiu pastebėti, kad šiame socialinės saugos pakete kažkaip nekalbama apie vyrų ir moterų darbo rinkoje lygias teises. Pirma, laikas moterims mokėti tiek pat, kiek ir vyrams. Antra, norint greitai grąžinti moteris į darbo rinką, būtina sukurti atitinkamą efektyvų paramos tinklą. Vokietija neblogas pavyzdys.
Taigi, Vyriausybės laukia balanso aktas, kurį sėkmingai atlikus, bus žengtas apčiuopiamas žingsnis gerovės visuomenės link.
Tiesa, nenustebino prezidentės D.Grybauskaitės neigiama reakcija į Vyriausybės iniciatyvą. Regis tai, kas negimsta Prezidentūroje, neturi teisės egzistuoti.
Vis dar keista matyti prezidentę niekaip nesugebančią atsisakyti nepateisinamo kišimosi į vyriausybės darbą.
„Ne nuo to buvo pradėta. Vyriausybė turėjo ne mokslininkų darbą pateikti viešai diskusijai, o pati apsispręsti, pateikti reformos modelį ir tik tada tuo reformos modelio pagrindu reikėtų pradėti diskusiją“, – sakė D.Grybauskaitė.
Kaip suprasti šias mintis? Mokslininkams buvo sukišta milijonai litų, bet jų darbo rezultatų viešai diskutuoti negalima? Prieš penkerius metus savo apžvalgoje „Faktas: Lietuvai vadovauja du premjerai“, jau apie tai kalbėjau. Nesikartosiu. Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu.
Nerimsta prezidentė savo kėdėje, visai pamiršusi, kad Lietuvoje putinistinės valdžios vertikalės sampratai vietos nėra. Užsiimkite, ponia prezidente, užsienio politika, nes dabar kaip tik dėkinga Rusijos agresijos kontekste.
Taip pat imkitės rimtos teisėjų luomo priežiūros, kad ne vienam teisėjui nekiltų į galvą mintis pietauti nemokamai su bylose figūruojančiais veikėjais.
Teisingai pastebi politologas L.Belinis, reaguodamas į prezidentės kritiką projektui. „Šiuo atveju, bet kokios asmeninės prezidentės ambicijos tampa bevertėmis palyginti su tuo, kaip šaliai reikalingas rimtas ir atsakingas darbo rinkos pertvarkymo planas.
Tai, kas pateikta Vyriausybės, matyt, yra tik pradžia platesnės reformos, kurios strateginiu tikslu galima būtų įvardinti visuomenės išvedimą iš paternalistinių santykių su valstybe“, – sakė L.Bielinis.
Ar tikrai projektas prieštarauja socialdemokratinei (ne socialistinei) ideologijai?
L.Bielinis mano, kad bus daug kalbų, dalykinės kritikos, politinių kaltinimų dėl atsisakymo nuo socialdemokratinių pozicijų (o gal socialistinių?), tiesiog noro kritikuoti teikiančius reformą vien dėl jos teikimo: „Aišku viena – diskusija neišvengiama ir ji privers visuomenę susimąstyti apie daugelio, dabar atrodančių įprastais, darbo santykių kriterijų kritinį įvertinimą ir galimai keitimą.“.
Ir premjeras A. Butkevičius neklysta, teigdamas, kad lanksčios darbo rinkos idėja nesvetima mūsų kaimynams socialdemokratams Skandinavijoje: „Aš tikrai nemačiau jokios nuostatos, kuri prieštarautų mūsų socialdemokratų partijos programos idėjoms. Aš manau, kad tokiam nelanksčiam darbo santykių reguliavimui, kuris buvo suformuotas veikiausiai 1984-1985 m., reikia pokyčių, o jeigu mes norime toliau gyventi tokioje aplinkoje, sulauksime labai neigiamų pasekmių“.
Manau, visos suinteresuotos visuomenės pusės suvokia, kad darbo santykių ir socialinės saugos politiką būtina keisti, pritaikyti šiandieninėms darbo rinkos sąlygoms.
Pritaikyti taip, kad Lietuva taptų konkurencinga rinkoje ir tik tokia turės galimybę toliau kurti saugią socialinę aplinką bei įprasminti socialinį teisingumą.
Tik tos dvi prielaidos sustabdys masinę emigraciją, atkurs visuomenės pasitikėjimą savo valstybe.
Projekto kritikams gal reikėtų kiek išleisti kritikos garą, paversti kritiką adekvačia. Juk pats Socialinės apsaugos ir darbo ministrės A. Pabedinskienės projektas dar turės praeiti per Vyriausybės, Seimo, profsąjungų ir kitų suinteresuotų organizacijų rėtį.
Taip pat svarbu nepamiršti, kad ministerijai vadovauja amorfinės partijos – Darbo partijos – atstovė. Tos partijos, kuriai politinė ideologija svetima tiek pat, kiek žiema vasarai. Galima, žinoma, priekaištauti ministrei A. Pabedinskienei už negebėjimą protingai išleisti džiną iš butelio, bet geriau tokia pradžia, nei jokios.
Vadovaujantys Vyriausybei Lietuvos socialdemokratai pagaliau logiškai atsidūrė pasirinkimo kryžkelėje.
Negali būti ir neturi būti taip, kad didžiausią pasitikėjimą tarp rinkėjų turinti partija neprisiimtų politinės atsakomybės imantis šaliai būtinų reformų.
Mindžiukuoti vietoje dar pusantrų metų bijantis pralaimėti rinkimus, būtų tiesiog nepadoru. Tokia politinė trumparegystė nedovanotina.
Jei norima aktyviai dalyvauti kūriant valstybės gerove, reikia prisiimti atsakomybę tai ir daryti. Tik nieko nedarantys mano, kad išvengs klaidų. Bet nieko nedarymas ir yra didžiausia klaida.
Laikas metė šiai Vyriausybei iššūkį, kurio nepriimti negalima.
