Šiame trumpame sakinyje telpa visa Anapilin išėjusio signataro, priešsovietinio disidento A.Patacko gyvenimiškoji nuostata. Jis taip ir liko disidentas, kitamanis: ir kai atsisakė signatarams dalijamų sklypų, kitų lengvatų, ir kai sviedė stiklinę į Kremliaus pakaliką, ir kai stojo į skandalingosios Neringos Venckienės šalininkų gretas.
Nuostabus sutapimas: uolus katalikas A.Patackas išėjo Didįjį Penktadienį – tuo laiku, kai pagal Evangelijas buvo nukryžiuotas Kristus. Kepenų vėžiu sirgęs A.Patackas užgeso ryte, apie 7 val. 30 min.
„Gal jis po trijų dienų prisikels? Žinoma, prisikels, tik mes nepamatysime“, – liūdnai kalbėjo jo brolis, žymus poetas Gintaras Patackas.
Vienijo bendras kraujas
Mirtinos ligos iškankintą brolį Gintaras paskutinį kartą Kauno Klinikų reanimacijos palatoje aplankė ketvirtadienį vakare.
„Pavalgėme paskutinę vakarienę. Simboliškai, aišku. Algirdas manęs jau nepažino. Kalbėjo kažką, bet tai jau buvo pasąmonės srautas“, – sunkiai atsiduso Gintaras.
Sunku rasti tokių skirtingų brolių, kaip Algirdas ir Gintaras Patackai. Pastarasis – praeityje garsėjęs kaip Kauno bohemos liūtas, dėl kurio Laisvės alėjos merginos kraustėsi iš proto. Linksmybių nevengiantis vyno ir meilės dainius, kurio eilėse erotika liejosi per kraštus.
Kitas – sunkaus žvilgsnio savamokslis intelektualas, aukštinęs doros ir skaistos idealus, A.Patacko manymu, buvusius kertiniais baltų, lietuvių kultūros ir pasaulėžiūros akmenimis. Praeityje – sportininkas atletas, kultūristas. Nerūkęs ir nevartojęs svaigalų.
Bet prie brolio karsto G.Patackas pripažino, kad tarp jų, iš pažiūros visiškų priešybių, būta esminės bendrumos.
„Motinos įsčiose kraujas susimaišo, mūsų gyslose – tas pats kraujas“, – sušnabždėjo poetas.
Akis badanti tiesa
A.Patacko tvirtas įsitikinimas savo tiesa, jo tiesus būdas daugelį glumino ar net erzino. Bet negalėjai jo negerbti, nes net darydamas dideles klaidas jis buvo iki kraštutinumo sąžiningas.
„Jis buvo tiesos žmogus. Sąjūdžio gretose jis buvo tiesos katalizatorius. Sugebėjo išklausyti ir kitų nuomonę, bet visada laikėsi savo“, – prisiminė mirusiojo bendražygis, Kauno sąjūdininkas Vladimiras Jarmolenko.
V.Jarmolenko su A.Patacku ranka rankon veikė nuo Sąjūdžio įsikūrimo laikų. Kauniečiai sąjūdininkai pasižymėjo kaip radikali srovė, reikalavusi Lietuvai tik nepriklausomybės, be kompromiso, kurį siūlė su Lietuvos komunistų partijos liberaliais vadovais bendravusi Sąjūdžio vadovybė Vilniuje.
„Vilniuje Sąjūdžiui vairavo inteligentijos, iš esmės lojalios sovietų valdžiai atstovai, esteblišmentas. Mes, kauniečiai, buvome tokie lyg gatviniai„, – šmaikščiai pasakė viename interviu „Lietuvos rytui“ A.Patackas.
„Perlaužė“ V.Landsbergį
Jis prisiminė, kaip Kauno sąjūdininkai „perlaužė“ Vytautą Landsbergį, kiek svyravusį, ar Sąjūdis turi viešai duoti pažadą rinkėjams skelbti Lietuvos nepriklausomybę, kai tik jo kandidatai bus išrinkti į Aukščiausiąją Tarybą.
Tai buvo 1989 metų vasario 16-ąją, kai Muzikiniame teatre paskutinius metus tempianti LKP administracija pirmąkart po okupacijos laikų leido laisvai pažymėti Nepriklausomybės šventę.
„Tuo metu Sąjūdis susidėjo iš dviejų flangų. Prieš priimant šį sprendimą, tarp mūsų vyko nemažai ginčų. Pamenu, naktį net kelis kartus teko važiuoti į Kačerginę, kur Vytautas Landsbergis buvo apsistojęs.
Tiesą sakant, mes jį „laužėme“. Jis mus daugiau stabdė, o mes jį spaudėme. Supratome, kad žodžiai nieko nereiškia, gali daug ką prirašyti. Tačiau tuo metu mes suvokėme, jog reikia padėti tašką“ , – apie pirmuosius žingsnius į laisvę „Lietuvos ryto“ žurnalistui yra pasakojęs A.Patackas.
Signatarui kauniečiui Povilui Varanauskui, buvusiam Aukščiausios Tarybos–Atkuriamojo Seimo komisijos KGB veiklai tirti pirmininkui su A.Patacku teko daug diskutuoti, kai buvo svarstomas Liustracijos (tarnybinių apribojimų KGB darbuotojams, agentams) įstatymo projektas.
Kito skruosto neatsuko
P.Varanauskas sakė, kad iš pažiūros griežtų nuostatų A.Patackas, buvęs disidentas, į nugalėtus priešus vertino iš krikščioniškų pozicijų.
„Jis vadovavosi virsmo filosofija. Tai yra, kad iš blogo žmogus gali tapti geru. A.Patackas nestokojo žmogiško supratimo, atjautos – kaip ir dera krikščioniui. Bet nepasakyčiau, kad laikėsi nuostatos – jei davė į vieną skruostą, atsuk kitą. Tiesus ir savotiško būdo žmogus buvo“, – prisiminė P.Varanauskas.
A.Patacko tiesumas pasireikšdavo ne tik jo tiesias žodžiais, bet ir veiksmais. 1992 metų vasarą, kai šalyje įkaito politinė įtampa tarp „dešiniųjų“ ir „kairiųjų“ (pastariesiems buvo priskiriami visi, nors truputį nesutikdavę su V.Landsbergiu), karingai nusitiekusi „dešiniųjų“ gerbėjų minia apstumdė ir apspjaudė deputatą liberalą Rimvydą Valatką.
Ir tada įvyko nesusipratimas. Matydamas sugniuždytą kolegą, A.Patackas (ištikimas „dešiniųjų“ šalininkas) priėjo prie R.Valatkos ir paklausė – kas atsitiko?
Įniršęs R.Valatka jam atrėžė – maždaug, dink iš čia, tu fašiste! Įžeistas A.Patackas užsiplieskė – trenkė liberalui gerai išlavinta atleto ranka.
Vėliau A.Patackas atsiprašė, signatarai susitaikė ir jų santykiai išliko draugiški.
Užgaulūs žodžiai A.Patacką dar kartą išvedė iš kantrybės per 2012 metų Seimo rinkimų kampaniją. Televizijos debatų metu Algirdo Paleckio komunistinei organizacijai atstovaujantis kandidatas pareiškė, jog už 1991-ųjų sausio 13-sios tragediją atsakingas V.Landsbergis, esą jis kaltas, kad žuvo niekuo dėti žmonės.
Neiškentęs tokio laisvės kovų aukų niekinimo, diskusijoje dalyvavęs A.Patackas čiupo stiklinę ir metė ją į grindis, į šmeižiko pusę.
„Negalėjau kitaip pasielgti. Su tokiais padarais diskuotuoti beprasmiška“, – vėliau aiškino A.Patackas.
Patikėjo N.Venckienės versija
Dramatiškas Kauno pedofilijos skandalas iš aktyvios politikos ilgam pasitraukusį signatarą nubloškė prie Garliavos patvorio. Į Seimą jis pateko kaip „Drąsos kelio“ partijos atstovas.
Jį geriau pažinojusieji sakė, kad į N.Venckienės šalininkų gretas A.Patacką pastūmėjo jo nusivylimas Lietuvos politiniu elitu, kurį katalikas tikratikis kaltino doroviniu nuosmukiu. Disidentas ir liko disidentas – negalėjo priimti vartotojiška, vakarietiško liberalizmo idėjomis persisunkusios Lietuvos.
„Mes kovojome už tai, kad valdžia tarnautų žmonėms. Tiesiog, būtų žmonių valdžia. O ją užgrobė vagys ir veidmainiai. Įsigalėjo sovietinė žiguliukų karta, prisitaikėliai“, – viename renginyje Lietuvos istorinėje prezidentūroje Kaune rėžė A.Patackas.
Tačiau maištingasis signataras nebuvo aklas ir paklusnus „violetinių“ politinių žaidimų įrankis. Jis griežtai pasmerkė „Drąsos kelio“ frakciją ir sustabdė narystę joje, kai N.Venckienės šalininkai sudarė slaptą sandėrį su už juodąją buhalteriją teisiamais Darbo partijos vadais. Buvo sutarta, kad Seime „darbiečiai“ balsuos prieš teisinės neliečiamybės atėmimą N.Venckienei, jei „drąsiečiai“ balsuos prieš tokią pat sankciją Viktorui Uspaskichui.
„Vagis turi sėdėti kalėjime!“ – tada pareiškė A.Patackas.
Stebinančios signataro įžvalgos
Jis liks žinomas ne tik ir ne tiek kaip politikas, bet ir kaip baltų, lietuvių kultūros tyrinėtojas. A.Patackas bandė derinti baltų pagonybę ir krikščioniškąjį mokymą, ieškodamas šių iš esmės priešingų tikėjimų ir pasaulėžiūrų sanglaudos taškų.
Jo mintys, pateiktos knygose „Virsmų knyga“ ir „Litua“ vertė ir ilgai vers gūžčioti pečiais ir taktiškai krenkšti akademinius istorikus, kultūrologus.
Mokslinio akademizmo A.Patacko tyrinėjimuose nedaug, bet gausu drąsių, intriguojančių įžvalgų – apie Girią ir Stepę, mitinę Moters ir Vyro susitikimo erdvę, kurioje esą gimsta savita baltų kultūra, apie prūsų genties galindų žygį į Pirėnus.
Nugalėti padeda ir svajonės
A.Patacko išvados nėra mokslinės akademine šio žodžio prasme, bet suvokiamos kaip mažos, pastaruoju metu nelaiminga besijaučiančios tautos svajonė apie didybę gali teigiamai paveikti dabarties dvasinį gyvenimą.
Istorikas Egidijus Aleksandravičius yra ne kartą pabrėžęs, kad mitų neverta atstumti, jie yra dvasinis tautos turtas ir, mokslininko nuomone, tik laimėtume, jei pastatytume paminklą Palemonui, mistiniam Lietuvos įkūrėjui.
G.Patackas savo mirusį brolį pavadino futuristu – ateitį matančiu žmogumi.
„Tik ateitį įžvelgti gebantis žmogus, kaip Algirdas, galėjo gūdžiu sovietmečiu tikėti, kad yra prasmė kovoti, priešintis, atrodo, nenugalimam režimui. Jis pasiekė savo“, – kalbėjo G.Patackas.
Dabartimi tapusi ateitis nebuvo tokia, kokia buvo įsivaizduojama „Katalikų bažnyčios kronikos“, „Sietyno“ puslapiuose – pogrindinių leidinių, į kuriuos rašė ir kuriuos platino disidentas.
Ir A.Patacko atsisakymas priimti donoro kepenis, galėjusias pratęsti jo gyvenimą, gal ir buvo paskutinis jo protestas prieš jam, jo tiesai nepriimtiną tikrovę.
***
Algirdas Patackas kitos savaitės trečiadienį bus palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Velionis bus pašarvotas Kauno įgulos karininkų ramovėje. Mirusiojo lankymas numatytas antradienį nuo 10 iki 20 valandos, pranešė Seimo Ryšių su visuomene skyrius.
Laidotuvių dieną 9 valandą Šv. Mišios įvyks Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje, atsisveikinimas su A.Patacku – nuo 10 valandos, karstas bus išnešamas nuo 14 valandos.
