Norvegų „Barnevernet“ – gėlės, lietuvei motinai – nežinia

Gražina Leščinskienė, kovojanti dėl Norvegijoje atimto sūnaus, prieš Velykas į Moldės miesto vaiko teisių tarnybą „Barnevernet“ atvyko su gėlių puokšte. Padėkojusi už rūpinimąsi jos sūnumi ir palinkėjusi gerų švenčių, lietuvė džiugių žinių neišgirdo.

G.Leščinskienė negavo leidimo nors trumpam per Velykas pamatyti sūnų.
G.Leščinskienė negavo leidimo nors trumpam per Velykas pamatyti sūnų.
Daugiau nuotraukų (1)

Laima Lavaste („Lietuvos rytas“)

Apr 5, 2015, 11:42 AM, atnaujinta Jan 7, 2018, 12:31 PM

Ko tikėjosi G.Leščinskienė, nešusi gėlių iš jos sūnų atėmusiems norvegams?

„Nors tvyrojo įtampa, pokalbis buvo sklandus ir naudingas. Mano pagrindinis klausimas buvo toks: ar yra vilties teisme susigrąžinti sūnų?

Man buvo paaiškinta, kad prašymą dėl vaiko grąžinimo į šeimą ir bylos persvarstymo galėsiu pateikti tik po metų apygardos administracijai.

Žinau, kad ten net 99,9 proc. bylų tėvai pralošia. Tada galėsiu skųsti sprendimą teismui.

Bet teismuose rezultatas bus tas pats, jei nepateiksiu ekspertų išvadų. Viena išvada kainuoja nuo 6000 iki 12 000 eurų. Aš pati turiu sumokėti. Iš ko?

Specialistai man jokių kursų ar seminarų nepasiūlė. Aš jiems neberūpiu“, – sakė G.Leščinskienė „Lietuvos rytui“.

Laukia Lietuvos žodžio

Motina negavo leidimo nors trumpam bent per Velykas pamatyti sūnų. Jai griežtai buvo pasakyta „ne“.

Buvo paaiškinta, kad vaikas gali prasitarti, kur gyvena ir mokosi. Todėl esą gali kilti grėsmių, jog vėl bus bandoma berniuką išvežti į Lietuvą.

„Supratau, kad vaiko dar ilgai nepamatysiu. Griebdamasi paskutinio šiaudo paklausiau – ar atiduotumėte man sūnų, jei to pareikalautų Lietuva? „Barnevernet“ atsakymas suteikė man vilties.

„Jei Lietuva pareikalautų grąžinti jūsų sūnų į Lietuvą, mes negalėtume prieštarauti. Jau turėjome panašų atvejį su Indija.

„Barnevernet“ yra bejėgė užginčyti vyriausybės nurodymus. Norvegija siekia išvengti tarptautinių konfliktų“, – pasakė man ir vertėjai Neringai Ozolinai „Barnevernet“ darbuotojai.

Todėl vėl su didele viltimi prašau aukščiausių Lietuvos pareigūnų ir visų žmonių palaikymo siekiant sugrąžinti mano sūnų, kuris yra ir mažasis Lietuvos pilietis, į tėvynę. Jokių Lietuvos pareigūnų veiksmų per tą laiką nesulaukiau“, – kalbėjo G.Leščinskienė, kaip Velykų stebuklo tikėdamasi griežtos Lietuvos pozicijos.

Tačiau ar jos sulauks? Kaip Lietuva pasirengusi spręsti ne tik mažojo Gabrieliaus, bet ir kitų nukentėjusių lietuvių šeimų problemą? Ar ji turi noro, ryžto ir teisinių galių? O gal problemos nėra?

Skaudulys – mažas vaikas

Stebint Lietuvoje liepsnojančias aistras dėl Norvegijoje esą be reikalo atimamų vaikų, atrodytų, kad visuomenėje kilęs diskusijų karas, kuriame įnirtingai kaunasi dvi pusės.

„Sveiki atvykę į trolių kraštą! Pamirškite Lietuvos įstatymus ir viltis būti Lietuvos apginti visi, kurie čia atvykstate!“

Toks plakatas, pasak nemažos dalies lietuvių, turėtų pasitikti visus, su vaikais kirtusius Norvegijos Karalystės sieną. Ir jie iš dalies teisūs.

„Nemuškite savo bobų ir vaikų, negerkite kaip kiaulės ir niekas jūsų vaikų neatims!“ – išrėkia kita ginčo pusė. Ir ji iš dalies teisi.

Vienos tiesos čia nėra. Yra tik vienas bendras skaudulys – vaikas.

Mažasis Lietuvos pilietis, kuris be jokios savo kaltės išplėšiamas iš savos, lietuviškos, aplinkos, iš tėvų, senelių, brolių ir seserų. Ir auklėjamas norvegų globėjų šeimoje kaip būsimas doras Norvegijos pilietis – lyg tvarkingai augantis ir niekad nekirmijantis pievagrybis saugiame norvegiškos vaiko apsaugos sistemos šiltnamyje.

Na, ir kas, kad be motinos bučinio. Užtat jam ten gera. Ar tai tiesa? Apie tai jis galės papasakoti norvegiškai (nes lietuvių kalbą bus pamiršęs) tik sulaukęs 18 metų.

Juk iki tol jo gyvenimą lems norvegai dėdės ir tetos, o gimtoji Lietuva tik sapnuosis neaiškiuose prisiminimuose lyg nereali pasakų šalis toli už Norvegijos kalnų ir fjordų.

Bet gal suaugęs jis paklaus, ar mano šalis padarė viską, kad aš būčiau galėjęs augti savo tėvynėje?

Privalo laikytis konvencijos

Sūnaus netekusios motinos skausmas – puiki proga pasireikšti Seimo nariams, ministrams ir diplomatams. Jie gali prieš televizijos kameras patriotiškai šaukti: „Neatiduosime Norvegijai Lietuvos piliečio!“

Tačiau jie kažkodėl pamiršta, kad lietuvės motinos jau kelerius metus siunčia pagalbos prašymus, į kuriuos šie politikai ramiai lyg belgai atsakydavo: „Tokie Norvegijos įstatymai.“

Bet ar tikrai negali? Taip, Norvegija tik žada pasirašyti Hagos konvenciją, bet vargu ar pasirašys.

Taip, Norvegija nėra sudariusi vaiko apsaugos srityje teisinių sutarčių nei su Lietuva, nei su kitomis šalimis, nes Norvegijai tai, kaip cituojama atsakymuose Lietuvai, „neaktualu“. Bet gal tų teisinių sutarčių ir nereikia?

Juk Norvegija yra Jungtinių Tautų (JT) narė ir privalo laikytis JT vaiko teisių konvencijos. Gaila, kad nei mūsų europarlamentarai, nei Seimo nariai, matyt, nepasivargino paskaityti, ką teigia ši konvencija.

Įstatymai – nevisagaliai

O jei būtų pasivarginę, gal būtų atkreipę dėmesį kad ir į šios konvencijos 9 straipsnio 2-ąją dalį: „Visoms suinteresuotoms šalims suteikiama galimybė dalyvauti kiekviename nagrinėjamame procese ir pareikšti savo požiūrį.“

Atkreipkime dėmesį – „kiekviename“! Ar Lietuva kaip valstybė dalyvavo nors viename savo mažojo piliečio atėmimo procese? Ne, nė viename.

Kodėl? Todėl, kad norvegai neįsileidžia į vaiko atėmimo bylų svarstymą. Kodėl? Norvegijos ambasados Lietuvoje atsakymas toks: „Užsienio valstybių valdžios institucijos nėra laikomos vaiko apsaugos bylų šalimi.“

Kodėl, jei konvencija įpareigoja gerbti „visuomenės, kurioje gyvena vaikas, kultūrines vertybes ir visapusiškai bendradarbiauti su kitomis pasaulio šalimis užtikrinant vaikui jo teises“?

Tad ką reiškia tas konvencijos teiginys, kad „suinteresuotoms šalims“ suteikiama galimybė, ir kas yra ta „suinteresuota šalis“, jei ne Lietuva?

„Jei Lietuvos politikams rimtai rūpėtų mūsų mažieji piliečiai užsienyje, jie turi galimybę Norvegijai priminti, kad JT vaiko teisių konvencijos įstatymai yra aukščiau nacionalinių vaiko teisių įstatymų.

Apie Norvegijos išskirtinę teisę dėl jos teisių viršenybės JT vaiko teisių konvencijos atžvilgiu nėra niekur pažymėta. Jokiai šaliai išimčių nedaroma“, – „Lietuvos rytui" teigė Nevyriausybinių organizacijų (NVO) vaikams konfederacijos valdybos pirmininkė Giedrė Žilinskienė.

Tėvai gali sukelti stresą?

Ne mažiau reikšmingas yra ir konvencijos 9 straipsnio 3 dalies teiginys: „Valstybės dalyvės gerbia vaiko, kuris išskiriamas su vienu ar abiem tėvais, teisę nuolat su jais bendrauti, išskyrus tuos atvejus, kai tai nesuderinama su vaiko interesais.“

Norvegijos „Barnevernet“, uždrausdama globėjams atiduotiems vaikams pamatyti savo tėvus arba leisdama juos pamatyti 3–4 kartus per metus, būtent ir akcentuoja „vaiko interesus“.

Galima tik emociškai pasvarstyti, ką tokio baisaus turi būti padariusi motina, kad vaiko interesas būtų niekada gyvenime jos nebepamatyti? Lietuvoje net kalintys žmogžudžiai turi teisę 4–6 kartus per metus gauti ilgalaikius susitikimus su artimaisiais. Gal nematyti tėvų yra ne vaiko, o „Barnevernet“ interesas?

Apie tai paklausti „Barnevernet“ specialistai „Lietuvos ryto“ žurnalistei atsakė, kad per tokius pasimatymus vaikas gali patirti stresą, nes tėvai gali apsiverkti arba labai džiaugtis.

Pralaimi tarptautiniuose teismuose

* Nustūmusi emocijas į šoną, Lietuvos valstybė, remdamasi JT vaiko teisių konvencija, galėtų stoti į teisinį ginčą su Norvegija. Tai daryti ją ragina ir neseniai Seime vykusi diskusija „Vaiko teisių užtikrinimas Lietuvoje ir užsienyje: valstybė ir šeima – viena komanda?“.

* Šį kartą ne lietuvės motinos, o patys norvegai – teisininkai ir žmogaus teisių gynėjai – kalbėjo apie Norvegijos „Barnevernet“ neteisėtus veiksmus, dėl kurių Norvegija jau net 35 kartus pralaimėjo tarptautiniuose teismuose.

* Jie pabrėžė, kad ši organizacija yra niekam neatsakinga ir dirba vadovaudamasi tik savo įstatymais, kuriuos laiko geriausiais pasaulyje, ir kokių pavojų dėl to kyla.

* Norvegai akcentavo, kad daug vaikų iš tėvų atimama už nereikšmingus prasižengimus, net jų neįrodžius. Kad „Barnevernet“ specialistai neturi tinkamo pasirengimo, tik daug ambicijų, o vaikų paėmimas iš šeimos yra pelningas verslas, kuriame sukasi milijonai eurų.

* Norvegijos nevyriausybinės organizacijos „Nukentėjusių nuo vaiko gerovės sistemos“ vadovas, teisininkas Raymondas Skorstadas papasakojo, kad jam teko pasigrobti iš laikinųjų globėjų du savo vaikus ir bėgti su šeima į užsienį, nes teisinėmis priemonėmis nieko nepasiekė.

* Vienintelis būdas – tarptautinių organizacijų spaudimas. Teisininkas akcentavo, kad Lietuva turi būti aktyvi gindama savo vaikus aukščiausiu lygiu.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: Lietuvos narystės NATO metinės – ar iššūkių daugiau?