Čia kaip sakyti „Vilniaus tarptautinis oro uostas“. Vilniuje nėra kito oro uosto, tik tarptautinis. Jis visada buvo tarptautinis. Niekada nebuvo taip, kad iš jo lėktuvai skraidytų tik į Prienus ir Mažeikius. Todėl to žodžio nereikia sakyti, nes jis nereikalingas.
Dar viena piktžaizdė (nuo jo kenčia visi šalies radijo klausytojai) yra tos socialinės reklamos, kurių pabaigoje dalykišku tonu pasakoma: „automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos“. O yra Lietuvoje kokia nors kita kelių direkcija?
Automobilių kelių direkcija prie Arkivyskupijos kurijos? O kam reikia apskritai minėti direkciją? O jei ten būtų kinkomojo transporto valdyba prie fotomenininkų draugijos, ar žinutė apie saugų greitį būtų mažiau aktuali? Čia kaip „telefonas pasiteirauti“. Kam dar būna telefonas? Nugarai pasikasyti? Kaulams stiprinti? Telefonu visuomet galima pasiteirauti.
Toks kalbėjimas yra kenkimas, nes atrodo kaip minčių raiška, o jokios minties ten nėra. Panašiai, kaip plojimas lėktuvui nusileidus: tai veiksmas, kurį reikia uždrausti, ir plojantiems drausti daugiau lipti į lėktuvą (kaip rašė šiame straipsnyje lrytas.lt skaitytojas). Plojama yra teatre po spektaklio, uždangai nusileidus. Lėktuvo nutupdymas nėra uždangos nuleidimas. Jei neskiriate tokių dalykų, ko jūs dar gyvenime nežinote?
Kam jums apskritai kur nors skristi? Jei nuvyksite prie jūros, ar žinosite, ką su ja daryti? Ar eisite maudytis, ar darysite įbridę dar ką nors (klausimas aktualus, nes ateina vasara). Palangoje kasmet būna daug žmonių, kurie mano, kad lėktuvo salonas skirtas ploti, cukraus vata skirta valgyti, plastmasinės šlepetės skirtos avėti, na, o jūra skirta kitiems dalykams, nei maudynės.
Kad jau prakalbome apie maudynes ir apie cukraus vatą, štai jums dar vienas pavyzdys – žmonės, kurie man vis parašo ir praneša, kad valgyti namie, nusipirkus produktų parduotuvėje ar turguje, yra pigiau, nei restorane. Kiti praneša, kad ne kiekvienas gali išleisti maistui restorane po tūkstantį eurų per mėnesį, nes dažnas tiek nė neuždirba. Aš dažnai apie tuos žmones galvoju. Svarstau, kiek jiems užtrunka mąstymo procesas, kol susišviečia tokios mintys? Kam tos įžvalgos adresuotos? Bukesniems už juos pačius? Bet tokių nebūna.
Penkiametis vaikas praėjusį savaitgalį prekybos centre kreipėsi į merginą, dalinančią lankstinukus, ir paklausė, ar jau čia atsidarė žadėtas greito maisto restoranas. Mergina pažiūrėjo į vaiką stiklinėmis akimis ir pasakė nieko apie tai nežinanti, nes ji čia tik dalina lankstinukus. Priešais merginą ant sienos buvo didelis užrašas, kad trijų metrų aukščio, skelbiantis, kad greitai čia atsidarys tas restoranas, ir jo pavadinimas.
Man tai buvo ideali pamoka vaikui: jei nesimokysi mokykloje ir nesistengsi, būsi kaip ta mergina, ir dalinsi lankstinukus, kol neišvažiuosi į Norvegiją, kur irgi dalinsi lankstinukus ir rašysi į lietuviškus interneto portalus, kad Lietuva tavęs neįvertino. Čia buvo lyrinis nukrypimas, grįžtame prie temos apie perteklinius žmones.
Pertekliniai žmonės yra žmonės, kurių gyvenimas praeina be pasekmių šaliai ir bendruomenei (tiesa, kartais jie pagimdo vaikų, ir tie vaikai kartais užauga protingi ir šaunūs, nepaisant to, kad bręsta minčių neužgožtuose namuose, kur garsas skardžiai aidi, atsimušdamas nuo televizoriaus ir nuo tuščių, kaip molio puodynės, gimdytojų galvų). Jie kvėpuoja oru, iškvepia anglies dvideginį (taip skatindami klimato kaitą), valgo maistą ir tuštinasi, o skrisdami lėktuvu, ploja. Iš dinozaurų žemėje liko nors kaulai, iš sovietinių okupantų liko Žaliojo Tilto skulptūros, po giminių pokylio lieka sunkumas skrandyje, galvos skausmas ir pažadas daugiau niekada nebevažiuoti į kaimo turizmą, o iš šių perteklinių žmonių neliks nieko.
Kai nemiega, jie skleidžia visiškai tuščias, beprasmes mintis. Perskaito straipsnį ir byloja internete: „nebeturi laikraštis apie ką rašyti“. Tai kad turi, tu tik ką perskaitei, tuščia makaule.
„Ar nėra didesnių problemų?“, dažnai klausia, neva ironiškai, toks skaitytojas. Tai jo atsakas į kiekvieną temą.
Didesnių problemų tikrai yra. Visų didžiausia problema esi tu, skaitytojau, bet apie tave nevalia rašyti, nes tu įsižeisi ir rašysi dar daugiau savo kvailų komentarų, o tuos komentarus skaitys kiti tuščiagalviai, kurie manys, kad taip ir reikia rašyti, ir rašys savo komentarus, ir tada mes turėsime visiškai tuščių ir vienodų minčių, viena per kitą šaukiamų, chaotišką griausmą, kaip daugybę akmenukų, beriamų ant skardinio lakšto.
Jie visi dunda, kelia garsą, kuris yra absoliučiai tuščias. Įsivaizduokite vienkiemyje vienišą šunį ant grandinės, kuris garsiai loja, nuo miško ateina aidas, jis tą aidą girdi, ir į jį atsiliepia, ir taip gali pats su savim bartis tol, kol nepails, arba kol šeimininkas neatneš maisto. Dauguma skaitytojų yra tiksliai tokie.
Tie pertekliniai žmonės dažniausiai semiasi tuščių minčių iš liaudies kūrybos. Kiekvienam tekstui jie turi atsakymą: „Iš didelio rašto išėjo iš krašto“. Kas yra „didelis raštas“? Stambios raidės? Ir iš kokio krašto išeita?
Tai vienas kvailiausių priežodžių, kurį sukūrė kvailiausia liaudies dalis, ir būtent ji ir kartoja šitą nesąmonę. „Nors ir nežmoniškai, kad tik kitoniškai“, byloja kita banalybės lavondėmė. Kas yra „kitoniškai“? Kas yra kitonai? Ar tai tokia tauta iš Kitonija? Ar čia visgi norėta tiesiog pasakyt „kitaip“, tik nesusirimavo? Ir kodėl jums nepatinka, kai kas nors būna kitaip? Jūs norite, kad būtų tik taip, kaip pas visus?
Jei galėčiau, visus tuos perteklinių banalybių skleidėjus uždrausčiau. Bet, deja, visi jie yra mano skaitytojai, ir neša žiniasklaidai ir man pinigus, kaip bitutės nektarą į avilį. Tai todėl turiu kentėti. Be to, jų dėka, dar vieną savaitę turėjau apie ką rašyti. Žuvis ieško kur brangiau, o žmogus – kur geriau, kaip sako liaudies patarlė.
