Mes turime laiko pasikalbėti apie viską, nes pliaupia kaip iš kibiro. Klausimą apie gėjus užduodu, nes nusibodo klausytis jo samprotavimų apie tai, kur Lietuva eina ir kur ji turi eiti. „Man jie žmonės kaip žmonės, – kai išgirstu tokį atsakymą, pasidaro nuoširdžiai įdomu, – Man jie netrukdo. Man nesvarbu, kad ten vyras su vyras, o ne vyras su moterim. Bet esu prieš, kad jie tuos paradus darytų. Juk normalūs žmonės neina ir nesibučiuoja kas antrą žingsnį, tai kodėl jie tą nori demonstruot?“
Dar įdomiau tampa, kai pašnekovas priduria: „Reikėtų jiems ne draust, bet kaip tik – priverst partnerystę. Dabar jie nori laisvai po barus šurum burum. Ne. Turi būti – jei nori savo teisių, tai jausk atsakomybę. O kaip jie gali jaust atsakomybę, jei eina nuo vieno iki kito? Nori dulkintis – tai ženykis“
Buvau šokiruota. Niekada anksčiau apie tai negalvojau. Man atrodė, kad visuomenė yra skilusi į dvi dalis. Viena dalis laiko homoseksualus iškrypėliais (tiksliau – gėjus laiko iškrypėliais, o lesbietes laiko neišdulkintomis bobomis). Kita dalis jų nevadina iškrypėliais, bet yra prieš paradus, santuokas ir įvaikinimą – dėl to jie nelabai pritaria ir partnerystei. Dar yra pavienių kovotojų už homoseksualų teises, kurie erzina auksinę žuvelę – reikalaudami visko, kas įmanoma.
Tačiau realybė yra kur kas sudėtingesnė. „Čierką“ išmetęs išminčius iš turgaus tvirtina, kad partnerystė reikalinga kaip tik dėl to, kad homoseksualai nesijaustų galintys šėlti taip, kaip nori.
Lietus per greitai pasibaigė, todėl nespėjau pasiteirauti, ar apie homoseksualus jis diskutuoja ir šalia Kalvarijų turgaus esančiame bare. Tačiau įtariu – būtent toks žmogus gali susikalbėti su tais, kurie gėjų nekenčia kaip paties velnio. Ir gal net pakeisti jų požiūrio.
Homoseksualų teisių gynėjai retai kada susimąsto, jog jie turi perprasti kitaip mąstančių žmonių mąstymą. Lygiai taip pat kaip homoseksualai negali būti heteroseksualais, homofobai negali staiga tapti homofilais. Taip yra dėl to, jog jų mąstyme įdiegta programa: „Gėjai yra iškrypėliai“.
Visai neseniai „feisbuke“ plito pasakaitė apie įstatymą, kuriuo rengiamasi įteisint š.... valgymą kavinėse ir restoranuose. Esą, jei jau homoseksualumas – normalu, tai ir ėsti š... yra normalu, nes juk gyvūnai kartais padaro ir suėda. Toks išsityčiojimas kai kuriems žmonėms atrodo normali argumentacija, kodėl apie jokią partnerystę negali būti nė kalbos.
Toliau dar seka irgi „logiška“ baimė – jei valstybė nori įteisint iškrypimą, vadinasi, ja negalima pasitikėti. O jei negalima pasitikėti, tai visiškai aišku, kad iškrypėliai susitars su Seimo nariais ir rengs sodybose savo orgijas su jaunais berniukais. Jei įteisinsim partnerystę, prasidės Sodoma ir Gomora.
Bet čia mano draugas iš Kalvarijų turgaus galėtų paprieštarauti: „ O kodėl jūs manot, kad suklestės pedofilija, jei bus įteisinta partnerystė? Gerai jau, sutikim, kad tie gėjai – iškrypėliai niekadėjai. Tačiau ką tada daryt, kad jie būtų mažiau iškrypę ir mažiau pavojingi?“
Jei heteroseksualus vyras turi keistų seksualinių polinkių, ar mes jam „ženytis“? Juk atvirkščiai – neriamės iš kailio, įtikinėdami: „Susirask žmoną, ir nebenorėsi sadomazo žaidimų“.
Gal taip nenutiks, gal jis naktimis slankios pas stoties bitutes ir net taps tuo klientu, kurio jos per kilometrą vengia. Tačiau ką mes pasiektume, uždraudę tokiam žmogui įsiteisinti partnerystę? Kaip tas draudimas paveiktų jo protą? Gal jį apimtų nevaldoma agresija ir miškelyje prie universiteto jis pasmaugtų vieną kitą merginą?
Kartais mes tiesiog nepastebime, kad dalykai yra visai ne tokie, kokie jie mums atrodo.
Nors visa žiniasklaida ūžia nuo diskusijų apie gėjus, niekas nekelia klausimo – kiek homoseksualų ketina Lietuvoj tuoj pat įsiteisinti partnerystę, jei įstatymas bus priimtas. Galimas daiktas, kad tuo pasinaudos vos viena kita pora. Artimiausius metus viskas liks taip, kaip buvę. Viskas pasikeis tada, kai užaugs nauja karta, kurie išvis nebesupras, kuo homoseksualai tokie ypatingi, kad apie juos reikėtų kalbėti.
Įdomiausia yra tai, kad mes diskutuojame, o gyvenimas teka savo vaga. Prieš penkerius metus nebūčiau nė išdrįsusi pagalvoti, kad turguje galiu sutikti vyriškį, kuris jau pensijoje, bet jam gėjai yra „žmonės kaip žmonės“. Laikai keičiasi. Po šio susitikimo daugiau lietuvių nebevadinsiu homofobais. Taip, yra nesupratingų žmonių, bet argi jų nėra kur nors Londono, Paryžiaus ar Niujorko priemiesčiuose?
