Nepaisant nesėkmių ir patirtų nuostolių, kauniečių verslumo nepavyko sunaikinti, jie ieško nišų, kurių kitų šalies regionų gyventojai tiesiog nepastebėjo arba nesiryžo užimti.
Viena tokių – prekyba senienomis. Naudoti drabužiai į šį sąrašą neįtraukti, mat jais prekiaujama ne tik visuose šalies miestuose, bet ir nedideliuose kaimuose. Svarbu, kad būtų parduotuvė, kurioje neišvengiamai apsilanko vietos bendruomenės nariai, ar net laisva pieva, kurioje galima išdėlioti daiktus.
Kauniečius labiau vilioja brangūs ir paklausūs daiktai. Net ir naudoti jie savo kokybe gerokai pranoksta daugelyje prekybos centrų siūlomą šlamštą iš Kinijos.
Maždaug tuo metu, kai žlugo kauniečių finansiniu guru mėginęs tapti bankas, užgimė naudotų automobilių turgus.
Jame parduodamos senienos ne visada džiugino pirkėjus, apmulkinti vairuotojai trankėsi prakeiksmais, tačiau turgus išliko. Dar daugiau – Kauno automobilių turgus vadinamas didžiausiu Rytų Europoje. Galbūt net visoje Europoje, nes Vakarų šalyse naudotos transporto priemonės pardavinėjamos kiek kitaip.
Kaune automobilių dairosi ne tik visos Lietuvos, bet ir aplinkinių šalių gyventojai, dar visai neseniai karaliavo atvykėliai iš Azijos šalių. Galima tik džiaugtis, kad jie padėjo atsikratyti aplinką teršiančiomis senienomis, o prekeiviams pavyko neblogai uždirbti.
Kita unikali senienų prekyvietė Kaune – Aleksoto turgus, kurį galima pavadinti padidinta prieš du dešimtmečius veikusio kiosko kopija. Savaitgaliais šioje vietoje galima įsigyti visko, kas tik parduodama – nuo maisto produktų, gyvūnų, automobilių detalių ir įrankių iki baldų, įvairių buities rakandų.
Tarp jų turbūt įsimaišo ir užsienyje nugvelbtų daiktų. Gal policijos pareigūnams vertėtų dažniau apsilankyti šioje vietoje ir išsiaiškinti, kaip dviratis, vejapjovė ar grąžtas atsidūrė ant prekystalio ir kodėl jie tokie pigūs.
Vis dėlto bene reikšmingiausią vietą Aleksoto turguje savaitgaliais užima iš Vokietijos, Danijos, Olandijos ir kitų Europos šalių atgabenti sendaikčiai – indai, paveikslai, namų puošybos detalės ir net nebaigusios sudegti šermenų žvakės.
Vertingi dirbiniai iš Aleksoto keliauja į prašmatnius antikvariatus, tačiau juose siūlomi už dvigubai ar net trigubai didesnę kainą.
Koks tolesnis senienų kelias? Galbūt jos grįžta į tų pačių vakariečių namus? Susukti tokį verslo planą turbūt geba tik kauniečiai.
Galima spėti, kad šis verslas išties neblogai sekasi, nes jau kelerius metus prekybos miestelyje „Urmas“ rengiami senturgiai „Laiko ratu“, kuriuos gerai žino prekeiviai iš Latvijos, Baltarusijos, Estijos.
Ten pat nuolat vyksta „Bagažinių turgus“, kuriame prekystaliu tampa automobilio salonas. Nereikia jokio pasiruošimo ar investicijų, tačiau galima šiek tiek papildyti piniginę nereikalingų daiktų sąskaitą.
„Bagažinių turgus“ taip išpopuliarėjo, kad nuspręsta jį rengti ir Vilijampolės turguje. Kauniečiai nebuvo tokio prekybos stiliaus pradininkai, tačiau labai aktyviai įsitraukė į šį judėjimą.
Nereikėtų užmiršti sekmadieniais vykstančių blusturgių „Ryšių kiemelyje 837“ – pačioje Kauno senamiesčio širdyje. Jie tampa tikra švente ir pramoga visai šeimai.
Gal kauniečiai tikrai mokosi gyventi iš senienų?
„Laikinoji sostinė“
