Ar emigrantai durniai? Kas įrodys?

Jau kuris laikas kai kas bando diktuoti patyčių madas viešose komentaruose, praradus bet kokį savikritikos ir humoro jausmą.

Daugiau nuotraukų (1)

Arkadijus Vinokuras

Jun 29, 2015, 12:21 PM, atnaujinta Oct 28, 2017, 9:31 PM

Ta mada, išvadinimas kitaip manančių durniais, marozais, debilais. Net Vilniaus savivaldybės tarybos nario žodžiais siųsti Lietuvą velniop anglų kalba: „F...ck Lithuania“. Žinoma, viskas vardan „durnių“ edukacijos, viskas dėl kilnaus visuomenės intereso.

Anot tos mados filosofijos, išgirdę keiksmus ir pažeminimus, „durniai“ tuojau pat turėtų tapti normaliais mados normas atitinkančiais piliečiais. Bet pastarieji tiek nedėkingi, kad išmokę tos mados žaidimo taisykles, siunčia ant kelių rusiškų raidžių pačius tos mados kūrėjus. Pastarieji, išvydę tokią nepagarbą sau, puola į infantilią isteriją: „Esu už kritikuos ribų! Esu neliečiamasis! Dėjau ant jūsų!“.

Palieku šias infantilias isterijas Vasaros g. 5 darbuotojams. Taip sakant, vardan kilnaus viešojo intereso.

Įdomu kas kita: kiek tokiuose paskviliuose žurnalistikos? Pradėsiu kvailu klausimu: kiek „durnių“ yra tarp emigrantų ir kiek Lietuvoje? Atsakymai gali būti tik du: daug arba mažai. Ar tai žurnalistika? Juk jokių tyrimų rodančių „durnių“ kiekį ten ir čia nėra.

Taigi, tai grynai subjektyvi faktais nepagrįsta nuomonė. Bandykime spręsti pagal pavyzdžius. ES valstybėse kalėjimuose kali apie 2000 lietuvių. Ar jie „durniai“? Manau, kad kriminaliniai nusikaltimai yra pati didžiausia kvailystė. Dar keli tūkstančiai gyvena ES iš pašalpos. Ar jie „durniai“? Ne, nes sąžiningai naudojasi vietiniais įstatymais.

Emigrantų tarpe tikrai yra tam tikras kiekis žemiausio intelekto grupių, kurias matome bukai besimaivančias visoje Lietuvoje. Kiek tokių yra? 1000? 2000? Bet iš Lietuvos išvažiavo per 25 metus apie 700 tūkst. Lietuvos piliečių!

Taigi, iš pateiktų skaičių negalima jokiais būdais daryti išvadą neva visi emigrantai durniai. Taip buvo parašyta vieno paskvilio antraštėje. Ir visai nesvarbu, kad paantraštėje primenama, kad ne visi emigrantai durniai, mat devyniasdešimtyje procentų viso paskvilio užima kalba apie visus emigrantus: „Emigrantai tokie ir anokie...“.

Akivaizdi problema su apibendrinimais, kuriuos nori nenori supranti vienareikšmiškai. Tuo pat siūloma dalintis atsakomybe už jų menamą durnumą. Girdėjote? Siūloma kolektyvinė atsakomybė už durnumą. Na, bet jeigu taip propaguojamas giliai užslėptas holizmas, visą tą reikalą galima visai nekvailai suprasti.

Bet, ar tikrai visi emigrantai „durniai“? Pavyzdys, Amerika. Ji yra emigrantų šalis, į kurią suplaukė visi – durniai? Bet tie „durniai“ šiandien yra mūsų laisvės garantai ir diktuoja pasauliui vos ne viską pradedant nuo meno iki karinės galios. Kitas pavyzdys, Izraelis.

Į jį tiek „durnių“ atvyko, kad Izraelis tapo kiečiausia regiono demokratija. Iš Švedijos prieš 100 metų išvyko virš milijono švedų, o nesenai per keletą metų dar 660 tūkst. Tikriausiai visi buvo durniai. Išvažiavo ir apie porą milijonų lietuvių A.Smetonos laikais bei tuojau po Antrojo Pasaulinio karo iki šios dienos. Sakykite ką norite, bet tie emigravę yra drąsūs žmonės. Žinau, pats gyvenau emigracijoje 35 metus.

Taip kad, kalbėjimas su grupele „durnių“ tų „durnių“ kalba nedaro iš oponentų durninimo mados kūrėjų nei mąstytojų, nei žurnalistų, nei pedagogų.

Tai paprasčiausias pigus provincialus šou, greitas pinigų ir pigios šlovės modelis melžiant tam tikrą visuomenės sluoksnį. Žinau, kad tas laikinas modelis netaps nei ilgalaikę mada, nei bus tapatinamas su žiniasklaida.

Žinoma, jeigu toks kalbėjimas yra tik meninė forma skirta provokavimui, reakcijos iššaukimui tikslu atkreipti dėmesį į žmogiškas ydas, kodėl ne? Antraip neturėtume nei komedijų, nei farso meno, nei karikatūrų. Problema, tačiau, tos mados kūrėjų susitapatinimas su niekada neklystančio mesijo vaidmeniu.

Manančių turį patentą į teisę diktuoti madas ir normas. Todėl praranda bet kokį humoro jausmą, todėl net menkiausia konstruktyvi kritika muša juos iš vėžių, taip atskleidžiant dvasinį primityvumą, dvasinę tuštumą bei dvasinę bejėgystę. Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu. Kaip tik iš tokių juokėsi Moljeras, šaiposi J. Erlickas.

Gerai, toliau. Lietuvoje gyvena apie 3 mln. žmonių. Kiek turime violetinių ir jiems pritariančių?

Pasižiūrėkite į narių kiekį pseudo partijose „Tvarka ir teisingumas“ ir Darbo, kiek balsavo už violetinę svajonę, ėjo iš paskos šliužams, ir gausite bendrą siauriausio mąstymo lengvai manipuliuojamų žmonių kiekį.

Ar jie durniai? Kaip pavadinti žmogų neturintį jokios politinės nuovokos, bet puikiai sumetantį kaip savanaudiškiems tikslams pasinaudoti partijomis? Apie 10 tūkst. sėdi kalėjimuose. Ar jie yra kvailumo pavyzdys? Be abejonės. Bet kuris iš jų tai pripažins jeigu, žinoma, sąžiningai atgailauja.

Dar apie keliasdešimt tūkstančių džiaugiasi „kietu“ nepraustaburniu dainininku, pradėjusiu įtikėti savo asmens neliečiamumu taip bandant sukurti tam tikrą „kieto elgesio“ normą. Ar tie jauni žiūrovai ir gerbėjai kvaili? Gyvenimas parodys.

Taigi, chamiškas kalbėjimas feisbuko ir viešose komentaruose Lietuvoje patraukia tam tikrą kiekį ištroškusių chamiškumo ir indulgencijos chamiškumui kaip normos. Tada gali jaustis kietu, nepažeidžiamu, net posovietiniu laisvamaniu, kitaip tariant, – savimi besigrožinčiu narcizu.

Beje, kalbant apie normas. Vieną iš „neliečiamųjų“ papiktino keleivių plojimai lėktuve pilotams po skrydžio. Bičiulis paaiškino, neva visi plojantys yra mužikai. Mano supratimu, ploja normalūs keliautojai veik visame pasaulyje. Aplankiau apie 40 valstybių ir, jeigu kelionė ilga, ploja.

Taip rodomas dėkingumas pilotams bei atsikratoma nervine įtampa kilusia iš baimės nenukristi. Taigi, kas paneigs, kad patys „neliečiamieji“ nėra kompleksuoti mužikai įžūliai siekiantys primesti kitiems savo normas? Ir apskritai, kas čia per klausimas? Nori žmogus – ploja, nenori – neploja. Kuriam galui kurti kažkokias primityvias „teisingo elgesio“ normas?

Tai tiek ir tenusprendžiau paskirti apsišaukėliams, humoro neturintiems pseudo mesijams. Ne dėl jų naudoju popierių, taip sakant. Tiesiog noriu skaitytojams parodyti skirtumą tarp žurnalistine etika ir profesiniu gebėjimu grįstos nuomonės komentare ir primityvaus emocinio išsivėmimo.

Kartą jau esu sakęs, kad teisę į nuomonę turi visi, bet niekas neprivers mane gerbti kvailos nuomonės, ypač tos, geros apie save kitų durninimo kaina. Geros vasaros!

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.