Pamėgę slėpti tikrąsias savo išlaidas graikai jau daugiau nei 5 metus gyvena kitų sąskaita – vien iš skolų. Jų susikaupė nekukli suma – gerokai per 300 mlrd. eurų. Kol kas Atėnai sugebėdavo sumokėti eilinę paskolos sumą, kai tik gaudavo papildomų kreditų. Dabar jų niekas nebeduoda.
Sekmadienį Graikijos piliečiai turės atsakyti į klausimą, ar sutinka su tarptautinių kreditorių reikalavimais. Jie – griežti: skolintojams nebepakanka Atėnų pažadų padidinti kai kuriuos mokesčius, nes tai žadama seniai, o padėtis nesikeičia jau keletą metų. Dabar graikai, norėdami gauti eilinę paskolų injekciją, turi pažadėti karpyti ir valstybės išlaidas.
Šaliai, kurioje senatvės pensija neretai viršija ir tūkstantį eurų, tai būtų gana skausminga. Todėl netgi referendumą paskelbusi kairiųjų vyriausybė pati ragina balsuoti prieš kreditorių nustatytas sąlygas.
Jei įvyktų stebuklas ir šalies gyventojai su tomis sąlygomis sutiktų, į Maskvą neretai besidairantis premjeras A.Tsipras pagrasino atsistatydinti. Iš finansų ministro kėdės tuomet lėktų ir visą Europą baikerio apranga aukščiausio lygio susitikimuose šiurpinęs finansų ministras Y.Varoufakis.
Tačiau Graikijos vadovai visomis išgalėmis stengiasi, kad tauta nepaklustų skolintojams. Dėl grynųjų pinigų stygiaus teko savaitei uždaryti bankus, užtat, pavyzdžiui, Atėnuose visuomeniniu transportu gyventojus nuspręsta vežioti nemokamai.
Eiliniai graikai dėl skolų krizės kalti tiek, kad nuolat rinkdavo jų gyvenimą neva „gerinančius“ politikus. Akivaizdu, kad dabartinė vyriausybė – ne išimtis. Bet mažai kas pamąstydavo, kieno sąskaita tas gyvenimas gerėdavo. Maža to, kone kiekviena valdžia, teikdama ataskaitas Eurostatui ar kitoms institucijoms, nevengdavo jų šiek tiek pagražinti.
Graikijos skola pūtėsi sunkiai įsivaizduojamu greičiu, ypač prieš pasaulinę finansų krizę, kai jai mielai skolindavo visi investuotojai. Dabar visa valstybė, norėdama ją grąžinti, privalėtų išsijuosusi darbuotis bent pusantrų metų, nieko neišleisdama net maistui.
Graikiją slegia ne tik skolos, bet ir didžiulis nedarbo lygis. Čia uždaromos gamyklos, išnuomojami ar pardavinėjami restoranai, ypač esantys provincijoje. Galima iš aukšto vadinti graikus tinginiais pietiečiais, tačiau pastaraisiais metais jiems tikrai ne pyragai.
Apklausos rodo, kad Graikijos piliečiai ir toliau mielai sutiktų turėti eurą, o ne atgaivinti drachmą. Bet šiuo atveju kyla klausimas: ar šalis tikrai nori toliau likti euro zonoje, ar tiesiog siekia gauti dar daugiau eurų?
Kaip nutiko, kad nuolatinėse derybose ES, Europos centrinio banko ir Tarptautinio valiutos fondo vadovai taip ir nesugebėjo graikų priremti prie sienos ir priversti bent keletą metų pagyventi ne taip, kaip norisi, o pagal išgales? Juk euro zonoje Graikija – nykštukė su vos pusantro procento šio regiono bendrojo vidaus produkto.
Priežasčių yra daug. Viena jų – į valdžią išrinktų populistų flirtas su Kremliumi. Juk kairiųjų radikalų partija „Syriza“ nuolat prisimena Rytus.
Ko vertas vien susitarimas dėl rusiško dujotiekio atšakos į šią valstybę. Kai taip elgiasi ne tik ES ir euro zonos, bet ir NATO narė, visai nenuostabu, kad Briuselyje daug kam šiaušiasi plaukai.
Keletą ankstesnių metų retsykiais, o dabar – kas savaitę ar dar dažniau skaičiuojama, kokia tikimybė, kad išsipildys vadinamasis „Grexit“ scenarijus: valstybė tampa nemoki (nors iš esmės ji jau seniai tokia yra), ji pasitraukia iš euro zonos, o vėliau – ir iš ES.
Šiuo metu tokios baigties galimybės vertinamos gerokai daugiau nei 50 procentų.
Bet tai – tik būrimas iš kavos tirščių. Mat Graikijos bankroto atveju milžiniškų nuostolių patirtų didžiųjų ES valstybių bankai. Juk šiai šaliai milijardai eurų buvo pervesti ne už dyką – jie buvo skolinami. Ir tai, ką kiekvieną mėnesį iki šiol atidavinėdavo graikai, buvo ne tik paskolos dalys, bet ir palūkanos.
Nurašius Graikijos skolas, o šaliai likus euro zonoje ir ES, nėra garantuota, kad nekils domino efektas. Atsikratyti skolų mielai norėtų ir, pavyzdžiui, Ispanija, kurioje populistinės jėgos kelia galvas būtent su tokiais šūkiais.
Nusipurtyti skolų naštos nebūtų prieš ir Italija ar kitos valstybės. Tad ne veltui Italijos premjeras M.Renzi, anksčiau užjautęs graikus, dabar ragina juos nusileisti: „Mes pailginome pensinį amžių, todėl ir Graikija turi tai padaryti.“
Vis dėlto „Grexit“ scenarijų sunkiausia paversti realybe dėl to, kad niekam nežinoma, kaip tai padaryti. ES ir euro zona iš esmės yra pinigų, tačiau ne politinės sąjungos. Stojančioms į jas valstybėms reikia atitikti tam tikrus reikalavimus, o kaip išstoti arba kaip pašalinti kurią nors narę, niekur nėra numatyta.
Todėl aukščiausi ES šalių pareigūnai, finansų strategai suka galvą, kaip išsiveržti iš aklavietės: visiems aišku, kad Graikija priėjo liepto galą, bet kaip ją nubausti už išlaidavimą ir nepaklusnumą, recepto nėra.
Vakar nušvito viltis, kad pastarasis skolų krizės etapas bus įveiktas. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad visos bėdos tuo ir baigsis.
