Todėl kalbėsiu ne kaip politikas, o kaip nenutautėjęs pilietis.
Tam, kad po penkiasdešimties okupacijos metų galėtume atkurti nepriklausomybę, reikėjo išsaugoti tautos laisvės dvasią. Mes lenkiame galvas pasiaukojusiems rezistentams ir disidentams. Tačiau apie jų žygdarbius žinojo tik lietuvių dalis.
Ne mažiau svarbi buvo veikla tų, kurie realiame gyvenime žadino mūsų patriotizmą ir telkė nepriklausomybės darbui. Atšiauriomis sovietmečio sąlygomis tai galėjo įgyvendinti tik savo srities genijai, kūrėjai: poetai, mokslininkai, dailininkai, kurių neįmanoma buvo užčiaupti.
Gimiau ir užaugau Kaune, kurį sovietmečiu vadino nacionalistų irštva. Mes, kauniečiai, tikrai ne blogiau už vilniečius (o gal ir geriau) įsivaizdavome dabartinę ateitį. Kai brendo atgimimas, manau, kad lūžio tašku tapo Justino Marcinkevičiaus drama apie Lietuvos Karalių Mindaugą.
Turbūt nesvarbu, ar praeitą savaitę prabilę vidutinybės tame įžvelgė aukos ar nugalėtojo simbolį. Svarbu, kad poemos apie Mindaugą, Mažvydą ir Katedrą pažadino žmones, sutelkė Tautą lemiamam žygiui.
Būdamas ambasadoriumi, nuėjau į Estijos lietuvių bendruomenės surengtą Justino Marcinkevičiaus jubiliejaus paminėjimo vakarą. Prisimenu jų nuoširdų susijaudinimą, kai mintinai padeklamavau ištrauką iš poemos „Siena“. Daugelis jų kartojo mintinai patriotinius poeto posmus.
Atgimimas daugeliui išeivių buvo pats įsimintiniausias ir garbingiausias laikas, į kurį vis sugrįždavo savo prisiminimuose. O Justinas Marcinkevičius ir jo poezija jiems buvo neatsiejama tautos atgimimo dalis. Taip, manyčiau, galvoja daugelis Sąjūdyje save įprasminusių lietuvių.
Turbūt dabar svarbesnis klausimas, kodėl vidutinybės (Putinaitė ir Co) pradėjo kryžiaus žygį prieš Tautos atgimimo patriarchą, poetą Justiną Marcinkevičių. Kodėl panūdo sumenkinti talentą savo kūryba pakėlusį tautą? Neatmesčiau, jog šie išpuoliai buvo atsakas į intelektualų ir politikų siūlymus pastatyti poetui Justinui Marcinkevičiui paminklą Vilniuje.
Nemanau, jog siekiama, kad Lietuvoje nebeliktų nieko švento.. Galbūt atgimimo patriarcho vietą stengiamasi atlaisvinti tiems, kurie sovietmečiu po stalu špygą laikė ar į saują krizeno. Galbūt tai ir pavyks, jeigu šiandien visi tylėsime.
Tikiuosi, kad tarp intelektualų yra daug žmonių, pasirengusių apginti Justino Marcinkevičiaus atminimą. Jeigu atsirastų grupė tokių žmonių ar judėjimas, laikyčiau garbe jame dalyvauti.
Mes privalome pasipriešinti vidutinybėms, gerbti mūsų atgimimo istoriją, jos didžiavyrius, kitaip būsime paversti mankurtais...
