Ir nebandykite burnoti, nes tai – kaina, kurią mokate už bankų kovą su grynaisiais pinigais. Jau prieš keletą metų paskelbę jiems kryžiaus žygį, pastaraisiais mėnesiais bankininkai griebėsi dar rimtesnių veiksmų.
Antai nuo praėjusios savaitės eiliniai SEB klientai per mėnesį iš bankomatų gali nemokamai pasiimti 500 eurų. Nori daugiau, klok 0,4 proc. pageidaujamos sumos. „Swedbank“ nustatęs 580 eurų limitą, o iš jį viršijusių irgi lupa 0,4 proc. O DNB išvis nesismulkina: jokių limitų, už kiekvieną pinigų gryninimo operaciją – 0,3 proc. mokestis.
Tie patys Skandinavijos bankai veikia kitose Baltijos šalyse, tačiau ten tarifai palankesni klientams. SEB kortelę turintis latvis ar estas per mėnesį be mokesčių gali iš bankomato paimti tūkstantį eurų ir moka tik 0,2 procento viršytos sumos.
„Swedbank“ Estijoje leidžia nemokamai išsigryninti tūkstantį, o Latvijoje – 715 eurų. Viršijai ribą – moki 0,2 proc., bet ne 0,4.
Bankininkai aiškina, kad latviai dažniau nei lietuviai atsiskaito mokėjimo kortelėmis, o ką jau kalbėti apie seniai šiuolaikines technologijas perkrimtusius estus. O išmokėti grynuosius nuolat retinamuose skyriuose ar prižiūrėti bankomatus esą daug brangiau, negu teikti paslaugas elektroninėje erdvėje.
Visa tai nėra melas, tačiau tik dalis tiesos. Mūsų šalyje apyvartoje esančių grynųjų pinigų dalis iš tiesų gerokai didesnė nei Estijoje ar daugelyje kitų ES valstybių. Bet juk yra toks dalykas kaip masto ekonomija: kuo daugiau klientų, tuo mažesnės vidutinės sąnaudos juos aptarnaujant.
Pasirodo, Lietuvoje šis elementarus dėsnis veikia atvirkščiai, bent jau finansų sektoriuje.
Bankininkų išvedžiojimai kartais stulbina. Pasirodo, įkainius didinti reikia dar ir todėl, kad rudenį įsigalios naujos Lietuvos banko parengtos taisyklės, pagal kurias komerciniai bankai neva turės dar mažiau galimybių skolinti gyventojams nei iki šiol.
Centrinis bankas, ilgai gana ramiai stebėjęs, kaip šalyje įsigali ir savo taisykles ima diktuoti Skandinavijos finansų institucijos, atrodo, irgi netenka kantrybės. Ypač kai Vyriausybė spaudžia išsiaiškinti, kodėl taip drastiškai auga bankų įkainiai.
Net Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas išdrįso prabilti, kad komerciniai bankai patys vengia prisiimti riziką, ir pasiūlė jiems mažiau virkauti, o daugiau dirbti.
Kita vertus, kodėl Lietuvos bankas ilgai buvo toks bedantis lupikavimo akivaizdoje? Juk niekas nenuskalpavo Airijos centrinio banko, kai jis uždraudė imti mokestį už pinigų gryninimą bankomatuose.
Tie patys švedai, kurių bankai pas mus griežia pirmaisiais smuikais, apie tokius mokesčius irgi nėra girdėję.
Tai, kad bankininkai vengia prisiimti riziką ir, pasitaikius progai, iš paskolų gavėjų reikalauja įvairiausių laidavimų, galybės užstatų, lupa kuo didesnes palūkanas, akivaizdu ir verslo sektoriuje.
Pavyzdžiui, leisgyvė „Lietuvos jūrų laivininkystė“ prieš keliolika metų paėmė paskolų laivams pirkti. Tačiau pasikeitus padėčiai bankas stengėsi ne padėti bendrovei, o vertė ją išpardavinėti turimus laivus, sau pasiimdamas didžiąją dalį už juos gautų pajamų.
Akivaizdu, kad skolininko ateitis bankui mažai rūpėjo, nors palikus daugiau pinigų įmonė galėjo įsukti savo veiklą ir, uždirbusi pelno, greičiau grąžinti kreditus. Be to, bankas nesutiko mažinti ir palūkanų, kurios dabartinėmis sąlygomis atrodo kone drakoniškos – 4 proc. per metus.
Negana to, kalbama, jog derybose su šios įmonės pagrindine akcininke Susisiekimo ministerija buvo girdėti banko užuominų, kad valstybė privalo pati skirti pinigų bendrovei, o bankas jas iškart nusirašys. Neva to nepadarius kitoms valstybinėms įmonėms (pavyzdžiui, energetikos kompanijoms) gali kilti problemų dėl stambesnių projektų finansavimo.
Jau nuo kitų metų klientai sulauks dar vieno akibrokšto – bankininkai ketina naikinti dabar galiojančias tiesioginio debeto sutartis. Paslauga išliks, tačiau bus kitokia ir, aišku, brangesnė.
Tai – mokestis už pataikavimą Skandinavijos bankams ir už konkurencijos sužlugdymą. Jei prezidentė ir konservatorių valdžia būtų labiau rūpinęsi savo piliečiais, tiek „Snoro“, tiek Ūkio bankai, atstatydinus jų savininkus, galėjo tęsti veiklą ir neleisti suvešėti užsienio bankų savivalei.
Ar yra alternatyvų? Taip, nors ir nedaug.
Gyventojai bei įmonės vis drąsiau ima naudotis ir elektroninių pinigų įstaigų paslaugomis, kurios yra gerokai pigesnės negu tradicinių bankų.
O norintys grynųjų irgi ieško ir randa kelių, kaip jų pasiimti nemokamai ar bent pigiau nei iš bankomato. Tokių pasiūlymų galima rasti ne viename prekybos tinkle arba, pavyzdžiui, loterijos „Perlas“ terminaluose.
Konkurencija aštrėja, todėl vien sau suprantamas strategijas braižantys bankininkai vieną dieną gali pajusti prarandantys klientus.
Ką jie darys tada? Arba nusileis ant žemės, arba vėl imsis išbandytos taktikos – kuo daugiau nulupti nuo dar likusių.
