V.Gerulaičio argumentai, švelniai tariant, gana įdomūs: himnas, pagal jį, „niekam tikęs“, „ilgas, kaip reta pasaulyje“, „per sunkus“, „Kuo galėtų pakeisti „Tautišką giesmę“, man nebeįdomu“, „tenutyla visi patriotai su savo kitokia nuomone“, „aš niekada gyvenime to himno negiedosiu“. Po tokios pykčio kanonados betrūko tik populiarios sentencijos: „ir eikite jūs visi...“.
Neliko skolingas ir V.Landsbergis, tiesa, nenusileisdamas iki V.Gerulaičio pelkės, bet irgi pakankamai nervingai: „Tai – ne muzikologas, tai – beprotis, rėkiantis, kad „Tautiška giesmė“ niekam tikusi. Pagrindas tokiems kalbėjimams – išsigimimas. Jeigu visuomenė yra išsigimusi, tokiu atveju himno žodžiai šiandien gal ir nebeaktualūs, nusenę, tų vertybių nebėra. „Tegul tavo vaikai eina vien takais niekšybės, tegul klesti godumas ir žiaurumas.“ Gal tokius žodžius reikėtų giedoti vietoj esamų?“
V.Landsbergio susierzinimą po V.Gerulaičio spjaudalų puikiai suprantu. Vis dėlto nesutikčiau su kategoriška profesoriaus pozicija, kad himno negalima taisyti. O kodėl gi ne? V.Kudirkos „pasarga statytojui“ (įspėjimas „Laisvų valandų“ leidėjui) nedaryti „nė kokių permainų nė literose, nė ženkluose“ – kažin ar galioja po daugiau kaip šimto metų. XIX amžiaus pabaiga buvo mūsų literatūrinės kalbos formavimosi laikotarpis ir pats V.Kudirka kiek spėjo, tiek taisė savo tekstus. Pavyzdžiui, suspėjo visai baisų „Tegul dirba ant naudos tau“ pakeisti, tiesa, tik į ne ką geresnį „tegul dirba tavo naudai“.
Kas mūsų himne yra blogai? Čia pateiksiu tik keletą pastabų. Pirmiausia, mūsų himną derėtų vadinti „Tautos giesme“ (ne „tautiška“). Priesaga -iškas rodo rūšinę ypatybę, paviršinį panašumą, „giesmės“ atveju svarbiau pabrėžti esminę ypatybę.
Labiausiai mūsų himne ausį rėžia žodžių ir muzikos kirčių nesutapimas. III eilutė „IŠ praEIties tavo sūnūs“ (kirčiai pirmame ir trečiame skiemenyje) skamba nenatūraliai, klaidingai, tiesiog negražiai. Žodžiu „tegul“ pradedamos net keturios eilutės (V, VII, IX, XIII) ir visur kirčiuojama netaisyklingai „TEgul“, V eilutėje dar ir VAIkai.
X eilutė lyg ir pataisyta: vietoje „TAMsumus prašalina“ atsirado „TAMsumas prašalina“, bet tas nelemtas „prašalina“ vis tiek liko. XIII eilutėje tas pats „TEgul“ ir keista atvirkštinė konstrukcija „meilė Lietuvos“. XVI eilutėje vėlgi iškraipytas kirčiavimas: „VIEnyBĖ“. Ar ne per daug klaidų keturių posmelių tekste?
Žodžiu, taisyti yra ką, nes Tautos giesmę giedoti iškraipytais kirčiais yra nei šis, nei tas, toks kirčiavimas – tai pavyzdys kirčiuoti bet kaip. Pavyzdžiui, tas TEgul, nusiklausius Tautos giesmės, juk skamba jau ir kasdienėje, netgi išsilavinusių žmonių kalboje. Negi Lietuvoje nėra poetų, galinčių sueiliuoti Tautos giesmę, suprantama, tik kiek įmanoma mažiau keičiant, bet jau suderintą su muzika, ją irgi, šiek tiek pataisant.
Taisyti muziką irgi reikėtų, nes piktžodžiautojas V.Gerulaitis iš dalies teisus. Kaip ir Čiurlionis, abejojęs himno tautinėmis intonacijomis.
Žinoma, „ilgą, kaip reta pasaulyje“ giesmę pataisyti būtų lengviausia. Instrumentinę versiją, tokią, kokios reikalauja, pvz., olimpiadų rengėjai, juk galima groti be dalių pakartojimų (Tautos giesmės muzikos abi dalys yra kartojamos po du kartus), taip, kaip daro latviai ir estai, o suomiai ir lenkai suspėja iš dviejų vieną dalį ir pakartoti. Lietuviai nutarė kitaip: nenusileisti pasaulio normoms ir groti himną su visais pakartojimais, bet žymiai greičiau ir iš iškilmingos muzikos padaryti vos ne fokstrotą, bet vis tiek netilpdami į minutę. Tokie esame.
Dėl mūsų himno „sunkumo“ – nežinau, ką čia V.Gerulaitis turėjo omenyje – melodiją ar bendrą nuotaiką, dėl to dar galima kentėti, bet greta kai kurių ritmo pataisų yra viena sudėtingesnė problema. Keitimo tikrai reikalautų viena nata – pirmasis skiemuo eilutėse „Mūs žingsnius telydi“ ir „Vienybė težydi“. Mat prieš tai esanti melodinė ir harmoninė sekvencija norom nenorom tempia į kitą natą. Kai kurie masinio pobūdžio leidiniai, tarsi klausydami to nematomo dirigento, spausdina antrąjį variantą, tuo tarpu chorai ir orkestrai traukia pirmąjį.
Yra ir tokių, kurie tyčia ar netyčia ieško vidurio tarp tų gaidų. Toji vidurinė su ankstesne sudaro visiškai nepriimtiną trijų tonų intervalą, kuris dar nuo viduramžių vadinamas „diabolus in musica“. Ar ne laikas būtų išvaryti tą velnią? O jei dar vaizdžiau, tai pusė Lietuvos gieda vieną, antra pusė – kitą natą, o neapsisprendę laikosi vidurinės tos velniškos natos. Beje, tekstas šioje vietoje lyg tyčia skelbia – „vienybė težydi“.
Kitaip nei tautos ir pasaulio mulkinimu ( teksto ir muzikos darnos prasme!) šios situacijos nepavadinsi. Muzikos nekeitimo šalininkai, tarp jų, greičiausiai, būtų visi Seimo nariai, aiškins, kad tauta išmoko V.Kudirkos laikų variantą, todėl pakeitus nors vieną natą, kils chaosas. Deja, jie nenurodo, kuris yra tas tikrasis variantas, nes paklausius, kaip tauta, taip pat ir Seimas, gieda, tikrai girdime chaosą ar bent disonansą.
Etaloninis, taip pat ir „olimpinis“ mūsų himno įrašas atlikimo prasme, čia sutinkant su V.Gerulaičiu, skamba išties sunkiai, net grubiai, be lietuviškos lyrikos, o olimpinis – netgi skubriai, tarsi vadovaujantis nuostata – greičiau pagrosime, greičiau baigsime...
Auksinė proga ištaisyti visus „Tautiškos giesmės“ teksto ir muzikos trūkumus buvo 1991 metų spalio 29 priimtas įstatymas dėl valstybinio himno. Proga buvo praleista. 1999 metais buvo antroji, vadinkime sidabrinė proga pasiekti tautos vienybės ir skambesio kokybės. Deja, ir ši kartą proga neišnaudota, nesikonsultuota nei su poetais, nei su kompozitoriais, lyg Seime sėdėtų visų galų meistrai.
Svarbiausiu Seimo argumentu nieko nekeisti tuomet buvo (matyt ir bus...) jau minėta V.Kudirkos „pasarga statytojui“, nors Seimo nariai be paaiškinimo turbūt net nežino, ką šie žodžiai reiškia. Beje, antrasis įstatymas pakeitė ne himno, o aprašymo smulkmenas: vietoje buvusių žodžių „Aukščiausiosios Tarybos“ įrašyta „Seimo“, vietoje „valstybinių švenčių“ – tiesiog „švenčių“ ir pan. Belieka konstatuoti, kad ko gero mūsų Seimas yra ne ta institucija, kuri galėtų priimti kardinalesnius Lietuvos himno keitimo sprendimus.
Tai ką daryti? Manau, reikėtų paskelbti tikrą, sąžiningą ir geranorišką konkursą Tautos giesmei patobulinti – žodžiams ir muzikai sutvarkyti. Manau, kad poetų ir kompozitorių pajėgų Lietuva tikrai nestokoja. Didesnė problema būtų... komisija geriausiam variantui atrinkti. Muzikai vertinti muzikologai mažiausiai tiktų, per jų barnius muzikos tiesiog negirdėtume, o Seimas, greičiausiai, iš viso nenorėtų klausyti jokių muzikų, sakytų, yra svarbesnių reikalų. Belieka chorvedžiai, nors jų skoniai, kiek žinau, yra labai skirtingi.
Dėl teksto susitarti irgi nebūtų lengva, tačiau poetai, literatūros kritikai galbūt nebūtų tokie aršūs kaip muzikai ar politikai. Visuotiniam referendumui pateikti naująją himno versiją ir tikėtis gero sprendimo visiškai nerealu.
Girdėjau vieną originalų siūlymą: jeigu nepavyktų susitarti dėl muzikos, paimti mūsų himnui puikią Latvijos himno melodiją. Pasaulyje tokių pavyzdžių yra, pvz., estų ir suomių himnų melodijos yra lygiai tokios pačios. V.Kudirkos žodžius vis dėlto reikėtų pasilikti, o juos pritaikyti naujai melodijai nebūtų didelių problemų.
