Ši komanda – pirmoji pėsčiomis įveikusi tokį atstumą iki atominės elektrinės avarijos zonos centro ir atgal. Teritorijos žemėlapius žygeiviai susidėliojo iš informacijos nuotrupų internete ir kitų keliautojų pasakojimų dar prieš kelionę. Nuotykiui ruoštasi beveik pusmetį.
„Tai įspūdinga vieta visiems katastrofų zonų tyrinėtojams, kurioje niekada negali atsipalaiduoti ir prarasti budrumo. Laukiniai žvėrys, pelkės, krūmų sąžalynai vertė nuolat būti pasiruošus netikėtumams, o jų tikrai netrūko“, – teigė Š.Jasiukevičius.
Liepos pradžioje Ukrainą alino dideli karščiai, todėl žygeiviams dieną teko esant 37 laipsnių temperatūrai pėsčiomis įveikti ilgiausią atstumą – daugiau negu 35 kilometrus. Kelionė buvo sunki, nuolat trūko vandens. Vis dėlto Černobylio katastrofos vietos tyrinėtojai džiaugiasi, kad pavyko pamatyti įdomių dalykų.
Portalas lrytas.lt savo skaitytojams pateikia pirmąją iš dviejų interviu su Š.Jasiukevičiumi dalį.
– Papasakokite, kokie vaizdai įstrigo atmintyje.
– Išskirti kokių nors įsimintiniausių vaizdų negalėčiau. Matėme postapokaliptinį pasaulį – kaip atrodo Žemė po to, kai joje nebegali gyventi žmonės. Tai padeda įsivaizduoti, kas gali būti, jeigu bus branduolinis karas.
Iš tiesų nuo tos avarijos, nuo to momento, kai žmonės paliko tas teritorijas, gamta labai stipriai suvešėjo. Iš pradžių buvo miestas, paskui buvo miestas, pilnas medžių. O dabar čia – tiesiog miškas, kuriame pasislėpę apžėlę namai.
Perėjus Pripetės tvorą, vienoje pusėje gyvena žmonės, važinėjami keliai, šienaujami laukai, ganosi gyvuliai, o kitoje – baigiasi civilizacija. Milicijos patruliai keliais kartais važinėja, tačiau visa kita – 30 metų gamtos jėgos. Niekas nei medžiojo, nei prižiūrėjo laukų ir miškų.
– Ar gamta ir gyvūnai ten kitokie? Visi juokauja, kad gyvūnai ten su trimis galvomis vaikšto...
– Ne, trigalviai žvėrys yra mitas. Net nežinau, kam naudinga tokį burbulą pūsti. Galbūt verslininkams, kurie kuria kompiuterinius žaidimus ir holivudinius filmus? Iš tiesų ten taip nėra. Žinoma, mutacijų pasitaiko, bet jos minimalios, jų neįmanoma pastebėti. Radiacija ryškesnį poveikį turėjo žuvims, vabalams.
Kalbėjau su žmogumi, kuris šiek tiek tyrinėjo tos zonos biologiją. Jis sakė: jeigu žuvies kaukolę atidarai, randi kaukolės struktūros pakitimų. Bet akivaizdžių apsigimimų, kokių nors mutacijų tikrai nėra.
Augalai galbūt šiek tiek paveikti. Pušys, kurios pradėjo dygti po tos avarijos, – pagal medžio šakas galima suskaičiuoti, kiek metų jos auga, – turi tam tikrų pakitimų, šakos kažkaip įdomiau susiraičiusios, pavyzdžiui, jų galuose tokie dariniai, kur tiesiog į vieną vietą suaugę daug šakų ir smulkių šakelių, tokie kaip rutuliai. Nežinau, dėl ko, galbūt tai kokia nors liga, negaliu teigti, kad būtent dėl radiacijos.
O šiaip gamta visiškai normali, auga ir grybai, ir uogos, ir vaisiai. Ten tikrai visko yra.
– Ar bandėte tų vaisių ir uogų valgyti? Ar griežtai draudžiama?
– Abrikosų šiek tiek ragavome. Bet šiaip ten geriau to nedaryti. Turėjome dozimetrus ir visą laiką visur, kur ėjome, matavome – ir vandenį, kurį gėrėme, ir visa kita. Ta vieta nebuvo radioaktyvi.
Turėjome žemėlapius, schemas, į kurią pusę po sprogimo plaukė radioaktyvūs debesys. Vienos vietos zonoje yra labai užterštos, kitos švaresnės nei Lietuvoje. Bent jau radiaciniu požiūriu, nes ten nevyksta jokia žmogaus veika. Tose švariose vietose, kuriose yra augalų, viskas – ir vaisiai, ir uogos, ir vanduo – yra absoliučiai švarūs.
Tarkime, Lietuvoje įprastas radiacinis fonas yra 0,1 mikrosverto, miestuose būna 0,12, butuose pas žmones gali būti iki 0,2. Sanitarinė norma yra iki 0,3 mikrosverto. O ten mes, pavyzdžiui, buvome vietose, kuriose radiacija buvo 0,08 – mažesnė negu Lietuvoje butuose.
Taip kad kai kuriose vietose rinkti uogas yra gerai.
– Kokios tai buvo vietos, kuriose radiacija tokia maža? Tai buvo Pripetėje?
– Taip, Pripetėje, butuose, kuriuose nakvojome, buvo maža radiacija. Juk tie radioaktyvūs debesys nesklido plačiu frontu. Tuomet, kai sprogus reaktoriui išmetė radioaktyvų stulpą, vėjo gūsis tas dulkes išnešiojo.
Tai tokie smailūs, ilgi liežuviai, kurie uždengia kažkiek teritorijos. Aplink tuos liežuvius, į abi puses nuo liežuvio centro, radiacija slopsta, o yra vietų, kurios visiškai nebuvo paliestos, ten nėra nieko radioaktyvaus.
– Vežėtės visą vandenį, kurį gėrėte, ar iš kur nors vietoje ėmėte? Vis dėlto kelionė buvo ilga ir orai karšti, tad vandens reikėjo daug...
– Vandens žmogui reikia apie 2–2,5 litro per parą. Žygyje žmonės ir po 3 litrus išgeria, kad nebūtų dehidratacijos. Einant į žygį, kuris trunka 6–7 dienas, neįmanoma tiek vandens ant nugaros neštis.
Vandens turėjome tiktai pirmai parai. Kiekvienas nešėsi tik po 2, 2,5 litro. Mūsų maršrutas buvo taip suplanuotas, kad įveiktume atstumą per parą nuo vieno vandens paėmimo taško iki kito.
Vandenį filtravome specialiais filtrais, specialiomis priemonėmis šalinome bakterijas. Pamatuodavome, ar jis neradioaktyvus, nors ir žinojome, kad iš tų vietų galima imti, jis švarus.
Įsipylus jo mums užtekdavo parai, įveikti maždaug 16 kilometrų.
– Kokį maistą nešėtės? Galbūt gavote karinių davinių?
– Specialiai pasirūpinome, kad maistas būtų lengvas, kaloringas, maistingas, greitai paruošiamas ir paprastas vartoti.
Ne, karinių davinių neturėjome. Jie nėra labai skanūs, be to, po jų vartojimo ilgą laiką užkietėja viduriai.
Maistas buvo įvairus. Valgėme pieniškas dešreles su makaronais. Pieniškos dešrelės trečią dieną tampa nevalgomos, tad mes jas suvalgėme pirmomis dienomis. Paskui valgėme kiaulienos ir jautienos konservus. Kiauliena gerai, nes ji kaloringa, turi daug riebalų, bet riebesnis maistas skatina didesnį skysčių vartojimą, mat jį sunkiau suvirškinti. Tad vėlgi reikia žiūrėti, kada valgyti kiaulieną, o kada jautieną.
Makaronai, ryžiai, kruopos, kurias galima lengvai paruošti, grikių košė – toks buvo mūsų racionas.
– Kaip jaučiatės grįžęs? Daugelis bijo, kad po tokios kelionės skaudės galvą ar pan.?
– Taip tikrai nėra. Kadangi mes turėjome visus žemėlapius ir visas radiacijos plitimo schemas, vengėme tų vietų, kurios užterštos. Jeigu maršrutas eidavo per tas vietas, mes kone bėgte įveikdavome tą atstumą, kad gautume kuo mažiau radiacijos.
Preliminariais mano skaičiavimais, mes prikaupėme radiacijos ne daugiau negu vidutiniškai skrendant lėktuvu žmonės, kurie skraido po kelis kartus per metus į Londoną ir atgal. Jie tikrai daugiau tos radiacijos prisirenka, nes lėktuvui pakilus, kai atmosfera nesaugoja, radiacija yra 30–40 kartų didesnė, negu mums įprasta čia, Lietuvoje. Aš pats skridau ir matavau.
Aišku, jeigu ten eini nepasiruošęs, nežinodamas vietų, neturėdamas prietaisų, nematuoji radiacijos ir dar pasilieki nakvoti kur nors tokioje vietoje, kur galima per valandą susirinkti visų metų radiacijos dozę, tuomet, ko gero, prastai baigtųsi.
Mums absoliučiai jokio poveikio nebuvo.
– Kokios dažniausios klaidos ruošiantis į tokią kelionę?
– Pagrindinė klaida – per didelis pasitikėjimas savo jėgomis. Mes kelionę pradėjome šešiese, o baigėme penkiese, nes vienas žmogus neįvertino savo galimybių. Pirmas etapas jam buvo per sunkus ir jis, įveikęs pirmus 14–15 kilometrų, nebegalėjo tęsti kelionės, pervertino save, nebuvo morališkai ir fiziškai pasiruošęs. Jis tiesiog fiziškai pavargo ir pasiliko laukti ant kelio, kol jį paims milicija.
Psichologiškai reikia būti pasiruošusiam įveikti didelius atstumus pėsčiomis, reikia apskaičiuoti jėgas, žinoti savo galimybes.
Mūsų pirmas maršrutas buvo sudėtingas, pirmuosius kilometrus naktį reikėjo įveikti per mišką, ne keliu. O miške – brūzgynai, išvirtę medžiai, pelkynai.
Dieną einant matyti, ant kokio paviršiaus statai koją, naktį – ne, raumenys įsitempę. Atsiranda psichologinis nuovargis, nes nuolat esi įsitempęs, nuolat turi žiūrėti, kad kur nors nenuvirstum, negautum traumos.
– Milicija ten surenka tokius pavargėlius? Ar jūs ją specialiai iškvietėte?
– Visa zona yra saugoma. Pirmiausia dėl to, kad nelandžiotų smalsuoliai, kurie nepasiruošę, kad jie ten paprasčiausiai nenumirtų. Be to, ten yra daug turto, kuris parceliuojamas. Ten likę daug metalo.
Milicininkai turėjo tą metalą saugoti, ten buvo technikos kapinynai. Dabar jie jau kažkokiu paslaptingu būdu dingę.
Ten milicijos daug, patruliuojama dieną ir naktį, pareigūnai važinėja automobiliais, yra ir raitoji milicija, milicininkų su šunimis. Taip pat ten dirba saugumas, nes zona ribojasi su Baltarusija. Kadangi pasieniečiai negauna priedų už darbą pavojingomis sąlygomis, visa pasienio zona yra perkelta.
Yra ir vietinių įmonių apsaugos darbuotojų, ir girininkų. Net 80 proc. nelegalių žygių į zoną baigiasi milicijoje.
