Taip Rusijos valdiškoji propaganda piešia šalių, kurios kadaise priklausė raudonajai imperijai, o dabar negrįžtamai nuklydo į Vakarus, vaizdą.
Aišku, juodžiausiai paišomos Baltijos valstybės – kad eilinis rusas kuo aiškiau suprastų, kokia pražūtis laukia tų, kurie susideda su prakeiktais Vakarais ir kurie dabar garsiausiai loja ant buvusios motušės.
Nieko keista, kad tokiomis klišėmis viešai pasisvaido net aukščiausi Maskvos veikėjai.
Antai neseniai Kaliningrade viešėjęs ir su tenykščio „klestinčio krašto“ jaunimu susitikęs Vladimiras Putinas pasidžiaugė, kad greitai iš Lietuvos nebebus kam atvykti į Kaliningradą. O srities gubernatorius N.Cukanovas paslaugiai patikslino, kad nuo sovietmečio rojaus, kai Lietuvoje gyveno daugiau nei 3,5 mln. žmonių, dabar teliko 1,4 milijono.
Taigi V.Putinui teliko tuos likusius pakviesti į Rusiją, kuri nors ir „turi savo problemų“, bet vis tiek yra daug geresnė vieta gyventi.
Galbūt iš tiesų mums telieka pritarti Kremliaus valdovui? Gal būriai lietuvių nesusipratėlių, kurie iš inercijos tebesikrauna lagaminus ir perka pigius bilietus į Angliją ar Norvegiją, galėtų dairytis kelialapių į Rusiją?
Juk ten kur kas saugiau nei Lietuvoje jau pasijuto žinomas žmonių mėsinėtojas Romas Zamolskis, namie konkurencijos neatlaikiusi, todėl į mūsų šalies pilietybę spjovusi penkiakovininkė Donata Rimšaitė, sužlugęs finansų genijus V.Romanovas, o pastarojo pavyzdžiu neseniai, regis, pasekė ir kitas persekiojamas bankininkas R.Baranauskas.
Kad ir kaip būtų, toje rusiškoje propagandoje stebina melas, įžūlumas ir mostų platumas.
Nors gal pernelyg ir nevertėtų stebėtis, nes taip ramindami savo tautą tos šalies vadai ir vadukai elgiasi ne tik su skaičiais, bet ir su tikrove apskritai.
