Ar tos dešimt-dvylika-keturiolika dienų pateisino mūsų lūkesčius ir norus, ar tebuvo laikinas, tuščias ir niekuo neįsimenantis atsipalaidavimas po kaitria pietietiška saule? Ar sugrįžę į namus, dar kurį laiką gyvensime naujai pažintos kitos ir kitokios kultūros, natūralaus svečios šalies gyvenimo būdo potyriais, ar sapnuosime ten pamatytus gamtos vaizdus, žmones, gyvūnus?
Galvoju apie tai sėdėdama vieno turistų mėgstamos, pigiais skrydžiais pasiekiamos ir net per dabartinę krizę apgulto Graikijos Korfu salos kurorto viešbučio balkone. Svarstau ne apie tai, ką už 20 eurų parai galima įsigyti, bet ką už tiek gali pasiūlyti viešbučio savininkas – mažą kambariuką popierinėmis sienomis, senovinį televizorių, mažutėlaitį dušą, kiečiausią pasaulyje čiužinį, vieną elektros rozetę...
Apsupta didžiulių Auksiniais, Rožiniais, Ažūriniais rūmais pasivadinusių viešbučių kompleksų, jaučiu neapsakomą liūdesį. Kiek šimtų tūkstančių turistų Graikiją šiandien mato būtent tokią, nes tikros – jaukios, svetingos, kvepiančios čiobreliais, bugenvilijomis, šviežiomis alyvuogėmis ir įvairiausiais sūriais, čia pat kepama gardžia mėsa ir šviežia žuvimi – jiems pamatyti tiesiog nelemta.
O juk įsimintinomis atostogas paverčia ne patogus atvažiavimas į viešbutį ir geras internetinis ryšys, ir net ne nuostabus vaizdas pro langą, bet maži ir tikri išgyvenimai, tokie kaip kalmarų kepimas paplūdimyje su šimtamečiu žveju, jaukioje tavernoje sutikta vietinė pora, pasiūliusi dieną praleisti jų laive, pasiklydus kalnų kaimelyje paragavus skaniausio naminio graikiško maisto prie nepažįstamų, bet nuoširdžių ir svetingų kaimiečių stalo, ir tik už „Ačiū“. Deja, viso šito į atostogų planus įtraukti ir net susimokėti už tai neįmanoma, jeigu to nenori.
Graikiškasis turizmas visada turėjo dvi sroves. Viena – dažniausiai vidutinės klasės ekonomiškų atostogų ieškančios šeimos, pensininkai ir jaunimas, kuriems renkantis vietą svarbiausia – saulė ir jūra. Jie pageidauja atvežimo/ nuvežimo į ir iš oro uosto, baseino, baro, oro kondicionieriaus, interneto, televizoriaus, pusryčių. Kitą srovę apibūdinti vienu žodžiu sunku ir sunku ją įstatyti į rėmus.
Tai gali būti romantikai, svajotojai, keliauninkai ir labiau pasiturintys, labiau išsilavinę žmonės. Tokie žmonės žavisi, jeigu po jų langais ganosi avys, ir nepyksta pažadinti bažnyčios varpų, Jie nesilanko didžiuliuose prabangiuose restoranuose, kur vynas parduodamas tik buteliais ar ten, kur siūlomi pilni britiški pusryčiai.
Jie renkasi vietas, kuriose nebūtinai yra internetas ir baseinas, nebūtinai lengvas privažiavimas prie paplūdimio, o ir kaina retai kada būna tik 20 eurų. Bet ten – tikroji Graikija, atpalaiduojanti ir praturtinanti, išties karšta ir jaudinanti. Graikija – viena iš šalių, kurią kitur jau seniai pasibaigusi ekonominė krizė sužalojo bene labiausiai, tačiau turistai į ją vis dar plūsta.
Pasaulis – didelė tautų „mišrainė“, ir galbūt kuo labiau mes asimiliuojamės, tuo labiau mus žavi kiekvienos šalies autentiškumas. Nežiūrint visų sunkumų ir netgi neigiamos nuomonės apie Graikiją, kaip netinkamai valdomą valstybę, ji vis dar turi kuo sužavėti jos senovės kultūros gerbėjus ir ne vien vasaros pramogų trokštančius turistus.
Viešbučių, tavernų, vandens sporto klubų savininkams, automobilių nuomotojams, kitiems turizmo verslu užsiimantiems žmonėms labai sunku, bet viena iš pačių graikiškiausių graikų savybių visada buvo dosnumas, kuris vis dar egzistuoja. Iš patirties galiu pasakyti, kad vis dėlto turint noro galima surasti ir pažinti tikrą Graikiją.
Praleidę dvi savaites lietuviams įprastiniame kurorte, sutaupysite ne ką daugiau nei išsinuomavę automobilį ir pakeliavę iš vieno kaimelio ir kurorto ar uosto į kitą. Tačiau tai bus visai kitokios – kur kas įsimintinesnės atostogos. Kaip ir visi tikri dalykai, taip ir tikros atostogos negali būti tik kažkoks „paketas“.
