Trys svarai (4,2 euro) už tūkstantį pagautų vištų.
Tiek buvo žadėta sumokėti lietuviams, kurie patikėjo skelbimu apie puikų darbą užsienyje vištų fermoje.
Tačiau prižiūrėtojai net už neišplautą arbatos puodelį skirdavo pinigines bausmes ne tik kaltininkui, bet ir visiems kartu gyvenantiems lietuviams.
Vištos draskydavosi, vemdavo ir tuštindavosi, išėjus į lauką būdavo sunku kvėpuoti.
Lietuvių bandymas pamokyti juos vergais pavertusius veikėjus sudomino ir Didžiosios Britanijos žiniasklaidą.
– Kaip pakliuvote į darbą, kuris buvo prilygintas vergijai? – „Lietuvos rytas“ paklausė L.Kelpšos
– Radau skelbimą lietuviškame tinklalapyje.
Akis užkliuvo už skelbimo, kad Anglijoje yra siūlomas gerai apmokamas darbas įmonėje „DJ Houghton“.
Paskambinau, susitariau ir išvažiavau.
– Kokį atlyginimą jums žadėjo?
– Nuo 250 iki 350 svarų per savaitę.
– Kada supratote, kad bus blogai?
– Jau pirmą dieną, kai mane nuvežė į namą, kur turėjau gyventi.
Svetainėje miegojo vyras. Iš viršaus nusileido dar keli žmonės. Jie man trumpai papasakojo, koks čia darbas.
Po to iš fermos sugrįžo jaunesni žmonės – jie irgi užsiminė, kad nieko gero nesitikėtume. Bet pasirinkimo neturėjau.
Neturėjau kur važiuoti, buvau be pinigų. Į Lietuvą nesinorėjo sugrįžti.
– Ką reikėjo dirbti?
– Reikėjo gaudyti vištas, krauti jas į sunkvežimius, kurie važiuodavo į fabrikus.
Darbo laikas nebuvo nustatytas. Darbdaviai parašydavo žinutes, kelintą valandą ir kurie žmonės važiuoja.
Dirbome visoje Anglijoje, kartais į darbą mus veždavo po 5–6 valandas.
– Ar gaudyti vištas – sunkus darbas?
– Tai sunkus ir pavojingas darbas, be to, nuolat smirdi.
Dirbome uždarose patalpose. Visur – amoniako tvaikas.
Išėjus į lauką būdavo sunku kvėpuoti.
– Ar niekada neteko Lietuvoje susidurti su sunkesniu darbu, nei gaudyti vištas?
– Lietuvoje statybose yra tekę sunkiau dirbti, bet darbas vištų fermoje – labai specifinis: nežinai nei kiek valandų dirbsi, nei kiek vištų reikės pakrauti į sunkvežimius.
– Ką valgydavote?
– Jei būdavau alkanas ir jausdavau, kad netenku jėgų, gerdavau žalius kiaušinius.
– Ar jums leisdavo?
– Niekas neklausdavo – jei fermoje 200 tūkst. kiaušinių, dešimties niekas nepasiges.
– Juk 10 kiaušinių iš karto kenksminga sveikatai. Ar jaučiate pasekmes?
– Sveikatai kenksminga, jei valgai su tryniu. O jei tik baltymus – nėra pavojinga.
– Ar jūs dabar valgote kiaušinius?
– Taip, kurį laiką negalėjau, bet jau praėjo nemažai laiko. Valgau ir vištieną.
– Ar Lietuvos ambasada padėjo?
– Niekada nesikreipėme. Ką jie būtų padėję? Mus išvežė į kitus miestus, apgyvendino su priežiūra, apsauga.
– Ką darė apsauga?
– Gyvenome name, į kurį niekas negalėjo užeiti, niekam negalėjome pranešti, kur esame, negalėjome bendrauti su žmonėmis, kurie dirbo vištų fermose.
Sekmadienį būdavo laisvas laikas. Jei išeidavome išgerti, pranešdavo: visas namas negaus algos.
Negalėjo ateiti draugai, negalėdavome kepti kepsnių, jei prižiūrėtojai būdavo blogai nusiteikę, bausdavo net už neišplautą puodelį.
– Kokia alga?
– Už tūkstantį sugautų vištų – 3 svarai. Savaitės pabaigoje gaudavome algą. Bet jeigu fermų savininkas paskambindavo, kad nemokėtų, – nemokėdavo.
– Ar visi darbuotojai buvo vyrai?
– Tuo metu, kai aš dirbau, buvo viena moteris. Ji buvo prižiūrėtojo draugė.
Visą laiką važiuodavo tik dirbti su viščiukais. Taip lengviau ir daugiau galima uždirbti.
– Kaip pavyko pakreipti įvykius savo naudai?
– Parvažiavau į Lietuvą, gavau naują tapatybės kortelę, grįžau į Angliją, kur iš manęs bandė pasisavinti mano uždirbtus 800 svarų. Jie manė: neturiu paso, niekam nepasiskųsiu, nieko neįrodysiu.
Kai grįžau su dokumentu, kreipiausi į Piliečių patarimų biurą, ir viskas prasidėjo.
– Pranešama, kad fermoje dirbo 30 lietuvių. Kodėl į teismą kreipėsi tik šeši?
– Lietuvių buvo daugybė – jie visą laiką keitėsi. Į teismą kreipėmės visi šeši, kurie gyvenome kartu.
Aš vienintelis gerai mokėjau angliškai.
Be to, turėjau pusseserę, kuri Lietuvoje baigė bankininkystę, o Anglijoje – aktorystę. Ji man pasakė: „Taip negalima, kreipkitės kur nors.“ Ji sužinojo, kam galėtume pasiskųsti.
– Ko dabar reikalaujate iš „DJ Houghton“?
– Mes reikalaujame teisingumo ir atlyginti mūsų nuostolius: negautus atlyginimus, sužalojimus, psichologinę žalą.
– Jūs esate pripažintas vergovės auka.
Ar jus apklausę pareigūnai nustebo išgirdę, kokiomis sąlygomis gyvenote ir dirbote?
– Jie buvo šokiruoti.
– Kiek dar lietuvių galėtų būti Anglijoje, gyvenančių tokiomis pat sąlygomis, kaip jums teko gyventi?
– Tūkstančiai. Jie dirba žemės ūkyje, mėto maišelius (neva labdaros organizacijų maišeliai paliekami prie gyventojų durų – prašoma aukoti vargstančioms šalims. – Red.).
– Ar tikitės, kad jūsų byla padės į vergiją patekusiems lietuviams?
– Turėtų padėti. Žmonės domisi, klausia, kiti sužinojo apie mūsų bylą per pažįstamus.
– Ką patartumėte tokiems jaunuoliams kaip jūs, kurie radę skelbimą nori važiuoti dirbti į Angliją?
– Pirmiausia patarčiau važiuojant turėti abu dokumentus: pasą ir tapatybės kortelę ir vieną gerai paslėpti. Jei atims vieną dokumentą – kitą turėsite.
O jei matote, kad darbe niekas negerėja, kreipkitės pagalbos į Piliečių patarimų centrą.
Tokie centrai yra visoje Anglijoje ir ten galima susišnekėti visomis kalbomis.
Atkreipkite dėmesį, kas parašyta skelbime, ypač jei žadamas didelis atlyginimas.
Tegul žmonės neatitrūksta nuo realybės.
– Ką jūs dabar veikiate? Kur gyvenate?
– Pasprukęs iš vergovės likau Didžiojoje Britanijoje, esu susižadėjęs su angle.
Kurį laiką negalėjau pamiršti patirto košmaro – vis sapnuodavau darbą fermoje.
Prižiūrėtojas siundė kovinius šunis
* Vakar Londono teisme, kuris pradėjo nagrinėti šešių lietuvių ieškinį prieš Kento grafystėje esančią įmonę „DJ Houghton Chicken Catching Services“ dėl nežmoniškų ir žeminančių darbo sąlygų, nukentėjusieji teigė, kad kartu dirbo kelios dešimtys lietuvių, bet kiti bijo skųstis.
* Įmonė tiekdavo darbo jėgą šimtams paukštininkystės ūkių visoje šalyje.
* Lietuviai teisėjams pasakojo, kad būdavo vežiojami dirbti į vištų fermas, kur dirbdavo tol, kol būdavo liepiama. Jie tamsoje gaudydavo vištas ir kraudavo jas į sunkvežimius. Paukščiai draskydavosi, lietuviai turėjo kvėpuoti amoniako dujomis. Jei darbininkai susižeisdavo, negaudavo laisvų dienų gydytis.
* Kelionėse iš fermos į fermą jie būdavo priversti nusilengvinti automobilyje.
* Darbininkai gyvendavo blakių knibždančiame name ir už tai turėjo mokėti 50 svarų per savaitę.
* Vištų gaudytojus britams tiekdavo Edikas Mankevičius pagal skelbimus lietuviškuose interneto portaluose.
* Lietuviai buvo bauginami, jiems buvo grasinama, jie patyrė fizinį smurtą. E.Mankevičius laikė kovinius šunis, kuriais siundydavo darbininkus.
* Per pastaruosius 30 metų Didžiojoje Britanijoje išsiplėtė paukštininkystės ūkiai, kai kuriuose auginama per milijoną paukščių. Dauguma paukštynų naudojasi agentūrų siūloma darbo jėga.
Būtina suteikti psichologinę pagalbą
Arūnas Kuras, Vyrų krizių centro direktorius:
„Į vergovę pakliuvusiems žmonėms pirmiausia turėtų būti teikiama psichologinė pagalba. Informacija, kaip ištrūkti, irgi svarbu, bet juk į nusikaltėlių pinkles aukos pakliūva ne todėl, kad yra fiziškai silpnos.
Iš tos baimės jos sutrinka ir net tampa savotiškomis prekiautojų pagalbininkėmis.
Tokios vergijos aukos – pirmiausia vyrai, nes, norėdami išlaikyti šeimą, jie griebiasi bet kokios galimybės išvažiuoti dirbti į užsienį.
Vergiško darbo auka turi turėti tris bruožus – turėti truputį avantiūrizmo, paklusti autoritetams ir neturėti pasitikėjimo kovoti už save.
Į vergiją lengviau įtraukiami žemesnio intelekto žmonės.“
