Čingischano palikuonių meniu

Manoma, kad vienas didžiausių žmonijos istorijos karvedžių ir kraugerių Čingischanas mirė rugpjūčio 18 dieną, 1227 m. Kadangi jis pats pasiprašė būti palaidotas be jokių ypatingų mauzoliejų, jo kapas iki šiol nerastas.

Daugiau nuotraukų (1)

Aidas Puklevičius

Aug 18, 2015, 7:08 AM, atnaujinta Oct 20, 2017, 5:00 AM

Užtat legendų apie jį prikurta apsčiai. Pagal vieną jų, laidotuvių eskortas žudė visus, kurie tik pasipainiodavo jų maršrute – viskas vien tam, kad išlaikytų paslaptį. Kai vergai pagaliau įrengė kapavietę, juos išžudė. Vis tais pačiais konspiracijos sumetimais. Tada atėjo eilė vergus galabyjusiems kareiviams – juos irgi išskerdė. Ir iš visos procesijos liko tik kupranugaris. Tam, kad, vis dėlto, galėtų atvesti dėkingus palikuonis link didžiojo chano kapo.

Praėjo daug šimtmečių, o civilizacinį Čingischano palikimą, gautą per Aukso Ordą, mūsų didžioji kaimynė bandė įvairiai kosmetizuoti. Petras Didysi kapojo langus į Europą ir bojarinams barzdas karpė. Jekaterina Didžioji mielai susirašinėjo su Voltaire‘u ir perdavė daugel valstybinių postų Livonijos vokiečiams. Aleksandras I magistravo Maltos ordinui ir susivežė iš Paryžiaus galybę prancūzų virėjų.

Visą tą laiką Vakarai naiviai stebėjosi Rytų papročiais ir vis laukė, kadagi toji paslaptingoji Rusija įsilies į Europos monarchijų koncertą, kiekvienoje kosmetinėje operacijoje įžiūrėdami tą lauktąjį persilaužimą.

Aiman, tokias kosmetines operacijas keitė Aukso Ordos papročių recidyvai – opričninos, ekstensyvus plėtimasis išorėn tam, kad nereiktų reformų viduje, juodašimčių pogromai, bolševikų socialinė inžinerija ir darniai biurokratizuotas teroras.

Visą tą laiką Vakarai jau šiek tiek mažiau stebėjosi Rytų papročiais, tačiau ne mažiau kantriai laukė, kol eilinis recidyvas baigsis ir užleis vietą neišvengiamam istorinės teisybės triumfui. Maždaug, sugrįžimui prie tų ištakų, kurias Maskva visą laiką skelbėsi puoselėjant. Per Bizantiją į Antiką, Maskva – tai Trečioji Roma, ir taip toliau ir panašiai.

Ir štai, praėjus kone aštuoniems šimtams metų po Čingischano mirties turime tą tektoninį lūžį. Rusijos Belgorodo srities pasienyje su Ukraina buvo areštuota keliasdešimt ančiukų. Paukščiai buvo iškart pripažinti itin pavojingais recidyvistais, pažeidusiais Rusijos atsakomųjų sankcijų režimą Vakarams.

Pripažinti ir pasmekrti myriop. Kas čia tokio, paklausit, taigi kiekvieną dieną ne viena ir ne dvi antys turi pasiaukoti ant kulinarinio krūtinėlės kepsnio ar šlaunelių confit aukuro? Tarsi taip, bet kadangi antys buvo valstybinės nusikaltėlės, jos buvo ne suvalgytos, o tiesiog sudegintos. Gal kokiam ypatingam paukščių krematoriume, pašventintam Visos Rusijos pravoslavų bažnyčios, gal kokiam buitiškam pečiuje.

Praėjus kelioms valandoms po šio istorinės ančių aukos Rusijos suvereniteto labui pasigirdo tikslinanti žinutė. Atseit, mes ne kokie barbarai, tos jūsų prakeiktos kontrabandinės antys prieš laužą buvo humaniškai užmigdytos. Ir tik tada sudegintos.

Skaitai tokius pranešimus, žmogus, ir dūsauji. Smagu, žinoma, kad jie padeda atsikurti jau beveik merdėjusiam politinių anekdotų žanrui. Anot vieno iš jų, vieši maisto naikinimo festivaliai paaiškina, kodėl visose pasaulio tautose šaukštai yra stalo įrankiais, o Rusijoje – muzikos instrumentais.

Arba, kad jeigu Maskva ir primena Trečiąją Rusiją, tai nebent imperatoriaus Kaligulos laikais. Kuris, žinia, buvo arklį Incitatą įšventinęs į senatorius. Kaip kad prezidentas Putinas neseniai spec. reisu parsiskraidinęs savo mylimą labradorą, taip be jo negalėjęs išbūti. Na taip, tigrų migdytojas, arklių išjodinėtojas ir gervių alfa-patinas.

Tačiau greitai šypsenos dingsta. Ir pradedi galvoti, kad didžiulė klaida buvo uždrausti kai kurių Rusijos TV kanalų transliaciją Lietuvoje. Kai kuriuos jų reportažus, tokius, kuriuose dar iki ančių buvo buldozeriais važinėjamasi per sūrius ir persikus, reiktų rodyti privaloma tvarka.

Medicinos fakultetuose kaip mokomąją medžiagą, iki kokios masinės šizofrenijos gali nusikraustyti žmogus XXI amžiuje. Žurnalistikos fakultetuose kaip iliustraciją, kad propaganda ilgainiui pradeda nebesuprasti savo paties absurdo. O visur kitur – kaip aiškų ir suprantamą priminimą šalia kokio psicho kaimynystėje tenka gyventi.

Jeigu ką ir būtų galima patarti kaimynams utilizuoti, tai tą pačią mumiją, iki šiol saugojamą mauzoliejuje Raudonojoje aikštėje. Bet kur tau, to statinio gyvybingumo paslaptis sunkiau išsiaiškinama nei Čingischano kapo.

Ir lygiai taip pat menkai teduodanti peno optimizmui, kad kaimynystėje kada nors greitai kažkas pasikeis į gerą.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.