Pirmiausia, nereikia turėti iliuzijų, kad viskas baigsis pagalba keliems šimtams nelaimėlių, kuriuos sukišime į naują getą ar taborą Rukloje su kuklia 600 eurų per capita išmalda. Tendencija yra globali ir greitu laiku nesikeis – niekas nei keliais šimtais, nei tūkstančiu neapsiribos. Istorikai, jei turės humoro jausmą, nenuobodžiaus prisimindami šiuos virsmo laikus.
Kai stojome į Europos Sąjungą ir jungėmės prie Šengeno erdvės, mums kėlė reikalavimus dėl išorinės sąjungos sienos apsaugos. Buvo investuojama, siekiama įrodyti, kad saugoti mokam. Nors ir dabar ties Baltarusijos siena medžiojantieji liudija, kad galima nesunkiai pravesti ką nori, bet reikalavimai buvo. Pirkome sraigtasparnius ir tiesėme tvoras, vežėme delegacijas ir laikėme reiklių senosios Europos komisarų egzaminus.
Plakėmės dėl sutarčių apie pabėgėlių ekstradiciją su išoriniais kaimynais ir t.t. Galiausiai, kai buvome pripažinti sugebą patenkinamai apsiginti nuo išorės barbarų invazijos, sužinome, kad reikia sukti ienas atgal ir išmokti mylėti visus, kas tiesiog ateis ir pasakys, kad nori čia gyventi. Mus mokę ir reikalavimus dėl sienų saugojimo kėlę autoritetai taip nutarė. Europa įsikalbėjo sau neva egzistuojančias istorines kaltes ir skolas už kolonializmą ir reikalauja jomis pasidalinti.
Ką darysi – santuokoje žmonės irgi sprendžia problemas, kurių pavieniui gal ir neturėtų. Jei ES naujoji politika apibrėžia, kad sienų nebereikia ir visi žmonės broliai – reiks su tuo gyventi. Tiesa, ar sienai su Rusija ir Baltarusija tai taikoma bei kieno sienas čia saugo NATO – klausti politiškai nekorektiška, tad paliksime kitam kartui.
Taigi – jie ateis. Aš asmeniškai nebijau jokių musulmonų, puikiai jaučiuosi azerbaidžaniečių, čečėnų ar turkų kompanijoje. Tik visokios burkos man nepatinka – labiau mėgstu merginas trumpais sijonais, bet turiu vilties, kad jos niekur nedings. Garderobo klausimas, kurį sureikšmino Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas, yra antraeilis. Dabar jis bus aktualiausias jam pačiam, nes visa liberalioji ir kairioji viešosios erdvės fanatikų dalis jį skalpuos dar ilgai.
O visgi, politikas, tegul ir kreivai, bet iškėlė klausimą – kaip gi viskas bus? Kaip mes iš tikrųjų gyvensime toje multikultūroje, kurią jau yra išplūdusi ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, ir buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy?
Lietuvos valdžia, kaip jau aiškiai matosi, atsakymų neturi ir net jų neieško – kartoja vadovėlines tiesas apie tautų draugystę, lyg skaitytų maldaknygę, ir tiek. Tautininkai raunasi plaukus dėl geltonkasių lietuvaičių, kurias visas neva pamylės negrai ir jiems nebeliks, o kairieji fanatikai visus, kas kelia bet kokius klausimus, paišo kvailiais, neonaciais, rasistais ir pan.
Diskusija, kaip gi čia tie žmonės gyvens, ką dirbs, ko iš jų bus reikalaujama, kaip jiems padedama – yra laikoma fobijų kurstymu ir rasizmu. Taigi, viskas, dideliam liberaldogmatikų džiaugsmui, klostysis kažkaip savaime. Gali neapsieiti be kokių snukių daužymų, bet tai tik nauda žiniasklaidai ir treniruotės policijai.
Galime pafantazuoti. Įsivaizduokime, kad keli šimtai Sirijos ir Somalio pabėgėlių apsigyvens kur nors ne Rukloje, o Šalčininkuose? Argi nelinksma pasvarstyti, kaip Valdemaro Tomaševskio kompanija, nuolat raudanti dėl mažumų padėties, integruos juos į Vilniaus kraštą? Lietuviams V.Tomaševskis integruotis liepė, o kaip būtų šiuo atveju?
Bus smalsu pažiūrėti, kaip prieš tariamą Romos Katalikų Bažnyčios priespaudą protestuojantys kairieji marginalai, rengiantys viešus apostazavimo prie Arkikatedros bazilikos perfeormancus, susitaikys su mečetėmis. Nematėte situacijos, kai šalia maldos namų yra aikštė su triukšmingu turgumi ir kapinėmis greta? Bus. Ir nenumirsite.
Prognozuotina, kad naudos turės tautininkai, kurių reitingai gali išaugti kovojant už geltonkasių vaidilučių saugumą. Naudos turėtų turėti ir įvairios žmogaus teisių organizacijos, seminarų apie tautų brolybę rengyklos – didės finansavimas ir visą gyvenimą bus galima nieko rimto nedirbti. Naudos turės taboro čigonai – nebebus vieninteliai kaltieji dėl visų kriminogeninių bėdų.
Pasitvirtins vadinamojo „košerinio skerdimo“, kai gyvulys papjaunamas be humanistinių ritualų, įteisinimo nauda, nes turėtų augti tokios mėsytės poreikis. „Lelija“ nustos siūti švarkus, kurių siūti nemoka ir imsis burkų bei nikabų. Galbūt atsiras nors viena kebabinė, kuri pagamins kažką panašaus į tikrą kebabą, nes kol kas tokių Vilniuje nėra.
Renginiai bus įvairesni. Vieną dieną Gedimino prospektu žygiuos tautininkai, kitą gėjai, trečią kovotojai už Palestinos laisvę ir nepriklausomybę, kurios ši visai nenori. Sostinės „Velomaratone“ bus ne tik šalmai, bet ir skaros bei kitokie galvos apdangalai. Ansamblio „Lietuva“ repertuare, kuris šiaip ar taip nėra joks ten baisiai istoriškai tradicinis, atsiras vietos Somalio liaudies kūrybai. Dainų šventėje aidės ne vien įsiėdusios senienos – ji taps multikultūriniu renginiu.
Naudos turės ir nusikalstamas pasaulis. Lietuviai yra išradingi žmonės, tad dalis pensininkų ir bedarbių tvarkysis fiktyvius dokumentus, kad yra iš Sirijos, nes irgi norės gauti po 600 euro. Daugiau užsakymų turės suachilių kalbos vertėjai. Pritrūkus šauktinių kariuomenėje, o verktiniams lietuviams pabėgus į Angliją, bus formuojamas svetimšalių legionas. Seime vyks audringi debatai dėl to ar užtenka legionieriams mokėti po tuos pačius 600 euro, ar reikia daugiau.
Žodžiu, niekas nežino bus geriau ar blogiau, bet nuobodžiau tikrai ne.
