Deja, tokios nuostatos „rašyti lenkiškomis raidėmis“ jokiame įstatyme ar projekte nėra. O akademiko įžiūrėtos „nesiliaujančios socialdemokratų partijos pastangos įteisinti Lietuvoje asmenvardžių rašymą pasuose nevalstybine kalba“ nėra visuotinai pasmerktos, nes bent vienu atveju tokia rašyba yra įteisinta Seimo, tuomet dar Aukščiausiosios Tarybos priimtu nutarimu.
Naujausiame Vardų ir pavardžių įstatymo projekte, jis labiausiai neramina gerbiamą akademiką, minimos asmenvardžių rašybos intencijos susaistytos reikšmingomis sąlygomis, kurios neleistų tvirtinti, kad tokia rašyba iš principo neįmanoma, bet yra tinkama tik atskirais ir pakankamai retais atvejais.
Priminsiu, kad toji „nevalstybinė“ nuostata yra LR AT 1991 01 31 nutarime (pasirašytame ne socialdemokratų, bet paties Vytauto Landsbergio) „Dėl vardų ir pavardžių rašymo...“. Štai kas jame rašoma: „LR AT, atsižvelgdama į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pasiūlymus (atkreipkite dėmesį į šią premisą!), nutaria nustatyti tokią... tvarką: ... 3. Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą“.
Kaip matome, pagal šį ir dabar galiojantį dokumentą tam tikrais atvejais – „turėjusių kitos valstybės pilietybę“, asmenvardžius lietuviškuose pasuose galima rašyti ir nevalstybine kalba, kitaip tariant originalia forma. Niekur ir niekad neradau kokio nors Z.Zinkevičiaus paprieštaravimo šiam nutarimui. Tačiau naujasis Vardų ir pavardžių įstatymas, deja, susilaukė neigiamo ir net labai pikto jo įvertinimo.
Kas čia atsitiko? Trumpai priminsiu naujojo įstatymo istoriją. 2014 02 27 Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Seimas prieš nustatydamas asmenvardžių rašymo lietuviškame pase taisykles, turi gauti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadą. 2014 04 01 du socialdemokratai pateikė Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą. Jame nustatytos išimtys dėl pavardžių rašymo lotyniško pagrindo rašmenimis, t.y. su W X Q. Laikydamasis KT nurodymų, Seimas kreipėsi į VLKK dėl išvados.
VLKK savo 2014 09 05 išvadoje faktiškai pakartojo 1991 LR AT nutarimo nuostatas, tik pridėjo, kad lotyniško pagrindo rašmenimis gali būti rašomos ir su užsieniečiu santuoką sudariusio ir jo pavardę paėmusio LR piliečio bei tokių sutuoktinių vaikų pavardės. Remiantis 1991 metų nutarimo analogija, t.y. gavus Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadą, įstatymas jau prieš metus galėjo būti priimtas.
Tuo labiau, kad visiškai panašų įstatymą prieš keletą metų teikė konservatorius Česlovas Stankevičius, o dar anksčiau pats konservatorių lyderis Andrius Kubilius. Bet dabar, projektą pateikus socialdemokratams, A.Kubilius tą projektą jau kritikuoja. Kartu ir akademikas Z.Zinkevičius.
Ko tik nėra šioje kritikoje. „Jokia išsivysčiusi Vakarų valstybė neleidžia rašyti atitinkamų asmenvardžių ne valstybine kalba... įsileidus porą svetimų raidžių jokios tautybės atstovai nebūtų patenkinti... tai reikštų kitų tautybių diskriminaciją... masinis daugiau nei 150 užsienio kalbų ženklų įsileidimas sukurtų chaosą valstybės duomenų sistemose“.
Visa tai, švelniai tariant, yra netiesa, apie tai rašiau ne kartą. Kad Vakaruose neleidžiama rašyti asmenvardžių ne valstybine kalba – aiškus perlenkimas. Dažniausiai sutinkama problema tėra raidės W,X,Q, jeigu tų raidžių nėra kurios nors kalbos abėcėlėje. Tokiais atvejais jos yra oficialiai įteisinamos: vengrų, danų, estų, ispanų, norvegų, portugalų, rumunų, slovakų, suomių, čekų, švedų kalbose raidės Q,W,X rašomos „svetimos kilmės tikriniuose varduose“.
Lenkų kalboje raidės Q, V (lenkų abėcėlėje yra W, ne V), X taip pat gali būti svetimos kilmės žodžiuose. Pagaliau lietuvių kalboje irgi yra mažai kam žinomas įteisinimas: „nelietuviškuose žodžiuose (ypač asmenvardžiuose) pavartojamos raidės: Q, W, X, kiek rečiau Ä, Ö, Ü, Å ir kt.“ („Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“, red. Vytautas Ambrazas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, psl. 19).
Kad „įsileidus porą svetimų raidžių jokios tautybės atstovai nebūtų patenkinti“, ar kad „tai reikštų kitų tautybių diskriminaciją“ net neaišku, kas čia turima galvoje. O dėl „masinio daugiau nei 150 užsienio kalbų ženklų įsileidimo“, tai VLKK išvadoje aiškiai pasakyta, kad „remiantis tarptautine praktika diakritiniai ženklai dėl techninių galimybių gali būti neperteikiami“, t.y., „jei šaltinyje asmenvardis parašytas lotyniško pagrindo rašmenimis, jis perrašomas lotyniškos abėcėlės rašmenimis be diakritinių ženklų“.
Akademikas nuogąstauja: „siūlymas įteisinti rašybą pasuose užsienio kalbomis numato, kad to norintis pilietis turėtų pateikti „originalią“ pavardės formą įrodantį dokumentą. Iki šiol neaišku, kaip jie galės tą padaryti“. Kodėl neaišku, viskas aišku: Lietuvos piliečiui pateikus santuokos su užsieniečiu, o užsieniečiams – Lietuvos pilietybės įgijimo dokumentą. Kitokių atvejų VLKK išvada nenumato.
Akademiko mintys apie „mūsų krašto lenkakalbius asmenis“, „okupacinių režimų dokumentus“ ar „Lenko kortą“ yra, kaip sakoma, visai ne į temą – VLKK išvada apie tai nieko nekalba.
Vis dėlto reikėtų sutikti su neginčijamu akademiko autoritetu, kad „daugumos Pietryčių Lietuvos lenkakalbių tariamai lenkiškos pavardės iš tiesų yra lietuviškos kilmės. Sulenkintos jos buvo Lenkijos... okupacijos laikotarpiu... Nuėmus šių pavardžių lenkišką apvalkalą (fonetiką, darybos priemones), lieka lietuviški asmenvardžiai, iš kurių tos pavardės ir buvo padarytos“. Beliktų skatinti tokią procedūrą, o nuo savęs šia proga pridėčiau, kad tokią pačią atlikus ir su lietuviškomis pavardėmis, pvz., nuėmus priesagas -ovič (-avič), -evič bei kitus „apvalkalus“, tokios pavardės taptų žymiai lietuviškesnės.
Akademiko teigimu, 1939 metais pradėto pavardžių atlietuvinimo proceso įgyvendinti nespėta, „ypač dėl karo ir vėlesnio Armijos Krajovos siautėjimo Lietuvoje“. Nei karo, nei Krajovos siautėjimo berods jau nėra, taigi vertėtų prisiminti tą gerą pradžią.
Straipsnio pabaigoje Z.Zinkevičius nesusilaiko trinktelėjęs socialdemokratų partijai, kuri (matyt, šio įstatymo projektu) „neigia istorinę tiesą apie šį [Vilniaus] kraštą ir kartu ne saugo, o laidoja paskutinius nutautėjusių kitakalbių gyventojų simbolinius ryšius su lietuvių tauta“. Čia vėlgi aiškiai persūdyta, nes apie kitakalbius gyventojus VLKK išvada nieko neužsimena.
Beje, gerbiamas akademikas Z.Zinkevičius nuo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sudarymo 1990 iki 2002 metų, o prieš tai dar keliolika metų buvo ankstesnės komisijos narys. Todėl jau vien iš profesinio solidarumo Komisijos priimtus dokumentus jis turėtų gerbti ir stengtis įgyvendinti. Galbūt paslaugūs ir nepaprastai aktyvūs „patarėjai“ jam trukdo šią pagarbą parodyti.
Pabaigai vėlgi nuo savęs: išimkime iš politinės darbotvarkės tą nelemtą Vardų ir pavardžių įstatymą, keliantį tiek emocijų, pridėkime prie 1991 metų nutarimo kelis žodžius apie lietuvaites nuotakas ir klausimas bus išspręstas, pykčio aistros baigsis. O tuomet ir gyvenimas prašviesės.
