Kinija surengė šį paradą, norėdama pabrėžti, kad yra viena iš nugalėtojų Antrajame pasauliniame kare prieš Japoniją. Maskvai to nereikia net aiškinti, bet tenka vėl ir vėl akcentuoti, kad Kurilų salos, įeinančios į Sachalino sritį, po 1945 m., teisiškai jai priklauso. Todėl Rusijai, ne mažiau, nei Kinijai buvo svarbus ir savo karinis paradas.
Antrajame pasauliniame kare su Japonija kovojo daugiausia ne Kinijos komunistai, o nacionalistinis Gomindano režimas, vadovaujamas Čan Kai Ši. Komunistai, kai juos parėmė Maskva, paėmė viršų, japonams kapituliavus. Gomindano armijai, kovojusiai prieš japonus, buvo du keliai: pasiduoti Kinijos komunistams ar pasitraukti į Taivaną su Čan Kai ši. Pasidavusieji pateko į lagerius. Ar jie galėjo būti 70-mečio minėjime?
Kai JAV ir Anglija 1945 m. Jaltoje kreipėsi į Maskvą, kviesdamos įsijungti triuškinant Japonijos režimą, Josifas Stalinas atsakė: tik, jeigu Sovietų Sąjungai atiteks pietų Sachalinas ir Kurilų salos. Jas Rusija, tik carinė, 1875 m., kai buvo sprendžiama Sachalino priklausomybė, sutiko atiduoti mainais Japonijai už Kurilus. O Stalinas, kaip karo grobį, norėjo gauti daugiau, nei turėjo carinė Rusija. Ir Vakarai sutiko.
Po Antrojo pasaulinio karo Vakarai jau netaikė aneksijų politikos nugalėtųjų šalių atžvilgiu. Tai darė tik Maskva ir ne tik Rytų Azijoje. Mūsų likimas tai irgi liudijo.
Kurilų salas toliau kontroliuoja Rusija. Tokijas reikalauja bent dalį jų, tas kurios yra arčiausiai Japonijos, sugražinti ir vadina jas Šiaurės teritorijomis. Šias salas Sovietų Sąjunga užėmė 1945 m. rugsėjo 5 d., nors visi kariniai veiksmai prieš Japoniją, šiai kapituliavus, turėjo pasibaigti rugsėjo 2 d. Taigi, salos buvo užgrobtos jau po karo.
Kilus nepasitenkinimui, Maskva pakeitė istorinius faktus, tvirtindama, kad Kurilų salas užėmė 1945 m. rugsėjo 1 d. Bet oficialūs sovietų šaltiniai rodo džiūgavimą dėl Kurilų užėmimo rugsėjo 5 d., dar iki nusprendus sukeisti įvykius vietomis. Tokio likimo, kai karas baigėsi, vos išvengė Šiaurės Iranas (Pietų Azerbaidžanas) bei Kinijos Xiango provincija (Rytų Turkestanas), kur Maskva buvo sukėlusi maištą prieš Kiniją.
Remiantis 1951 m. San Francisko taikos sutartimi, Tokijas atsisakė nuo teritorinių pretenzijų į Kurilus ir Sachaliną, bet Sovietų Sąjunga kartu su kitomis sovietų bloko šalimis šioje konferencijoje, nors ir dalyvavo, sutarties nepasirašė. Taip protestuota prieš Vakarų poziciją į minėta konferenciją nekviesti Kinijos atstovų. Tada nebuvo aišku, kuriuos kinus reikėtų kviesti: Gomindano režimą ar komunistinę Kiniją.
Užgrobtose teritorijose karinius paradus rengti mėgsta tik valstybės, suvokiančios, kad jas paėmė neteisėtai, jėga. Valstybei, kuri žino, kad laimėjo karą, nereikia karinių paradų, kad įrodytų kitiems. Tokie veiksmai dažnai slepia kokius nutylėtus istorijos puslapius. Šia prasme kariniai paradai Pekine ir Sachaline buvo panašūs. Rusija tokį galios demonstravimą mėgsta rodyti ir Kaliningrade bei Sevastopolyje.
Rugsėjo 3 d. kariniame parade Pekine nebuvo ir Vakarų šalių bei Japonijos vadovų, nors būtent JAV ir Anglija 1943 m. Kaire sutarė dėl veiksmų prieš Japoniją, kai Rusija kovėsi su fašistine Vokietija. Kiniją atstovavo Čan Kai Ši. JAV kariniame laive 1945 m. rugsėjo 2 d. Japonija pasirašė kapituliacijos aktą. Iškilmės rugsėjo 3 d., nedalyvaujant šių įvykių dalyviams, atrodė gana keistai. Vakarų lyderius kvietė, bet jie atsisakė.
Po Antrojo pasaulinio karo Europoje santykiai su Vokietija peraugo iš konfrontacijos į bendradarbiavimą. Rytų Azijoje to neatsitiko. Užimdamas pietų Sachaliną ir Kurilus, Stalinas norėjo kartu atsiskaityti su Japonija dėl carinės Rusijos pralaimėto karo 1904-1905 metais. Karinis paradas Sachaline reiškia, kad nesvarbu, kokia valdžia yra Maskvoje, istorinės skriaudos, taip, kaip jos ten suprantamos, yra nepamirštos.
Kinų tauta Antrojo pasaulinio karo metais neteko 35 milijonų žmonių. Japonija pasižymėjo didžiuliu žiaurumu taikių gyventojų atžvilgiu ir karo belaisvių stovyklose užgrobtose šalyse. Prabėgus po karo 70- čiai metų tai iki šiol yra neatleidžiama.
Todėl karinis paradas Pekine siuntė ir žinią Japonijai, vienai iš artimiausių Vakarų sąjungininkų Rytų Azijoje: niekas neužmiršta. Karinė galia, kuri buvo demonstruota centrinėje Pekino aikštėje tai naujo hegemono augimas ir naujos, didžiulės įtampos ženklas regione.
Jame gali netrukus susikirsti įtakingiausių pasaulio šalių interesai. O šioje įtampoje persipintų istorinės skriaudos su interesais jau šių dienų pasaulyje.
