Mitilėnė yra Egėjo jūroje, visai greta Turkijos esančios Lesbo salos (graikiškai – Lesvos) sostinė. Antikos laikais įkurtame mieste, kaip manoma, gimė senovės Graikijos poetė Sapfo, savo poemose išaukštinusi meilę tarp moterų. Būtent nuo Lesbo salos, kurioje gimė ir gyveno Sapfo, pavadinimo ir kilo žodis „lesbietė“.
Mitilėnės pilį įkūrė Rytų Romos imperatorius Justinianas I, valdęs 527–565 m. Išstovėjusi šimtmečius, ji dar iš šiandien yra puikiai išsilaikiusi. Tačiau vargu ar ji nors kiek rūpėjo tūkstančiams migrantų, jau beveik pusmetį plūstantiems į Lesbą. Kas kita – parkas pilies papėdėje. Daugiau nei 30 laipsnių karštyje aukšti medžiai teikia puikų pavėsį ir slepia nuo negailestingai kepinančios saulės. Tad čia netruko išdygti didžiulis migrantų palapinių miestelis.
Šis parkas migrantams pasirodė patogus ne tik dėl galimybės pasislėpti nuo saulės. Vos keli žingsniai nuo jo – jūra, kurioje galima išsimaudyti ir šiek tiek išsiskalbti. Bet svarbiausia, kad čia pat ir uostas – vartai į išsvajotąją Vokietiją ar Švediją. Būtent iš čia nuolat plaukia keltai į Graikijos sostinę Atėnus, iš kur jau galima traukti toliau.
Naujai atvykę atsiduria stovyklose
Šiandien palapinių miestelio pilies papėdėje nebėra. Graikijos valdžiai šiek tiek pavyko suvaldyti krizę – dalis migrantų sugebėjo patys išvykti į žemyninę Europos dalį, dalis buvo išplukdyta organizuotai. Vien oficialiais duomenimis, pastaruoju metu į žemyną organizuotai išplukdyta apie 30 tūkst. migrantų.
Dar dalis jų atsidūrė saloje įkurtose pabėgėlių stovyklose.
„Tas stovyklas reikia pamatyti... Ten tūkstančiai žmonių, gyvenančių spygliuota viela aptvertoje teritorijoje“, – sako prieš kelias dienas Lesbo saloje apsilankęs Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas generolas Renatas Požėla.
Mitilėnės komunalinės tarnybos jau pradėjo ir rinkti parke paliktas šiukšles. Tačiau šis darbas truks dar ne vieną savaitę...
Nors migrantų Mitilėnėje smarkiai sumažėjo, jų skaičius uosto prieigose vis tiek lieka įspūdingas. Šiuo metu per jūrą pripučiamosiomis valtimis iš Turkijos naujai atplaukiančius tūkstančius žmonių pakrantėje pasitinka savanoriai, kurie visus stengiasi nukreipti į iš anksto numatytas vietas, iš kur jie organizuotai autobusais vežami į dvi saloje veikiančias pabėgėlių stovyklas.
„Kada išplaukia keltas į Atėnus?“
Kadangi dauguma migrantų plaukia į šiaurinę salos dalį, iš kurios iki Mitilėnės pėsčiomis tektų eiti 65–70 km, mažai kas ryžtasi tokiai kelionei. Vietos gyventojams ar turistams savo automobiliais vežti migrantus draudžiama. Tad dauguma atplaukiančių į salą šiuo metu patenka tiesiai į stovyklas.
Bet ne visi. Vienas kitas (atplaukiančių į rytinę salos dalį – dauguma) vis dėlto bando pasiekti salos sostinę, kur tikisi iš karto gauti išsvajotą kelto bilietą į Atėnus (dėl migrantų krizės tarp Atėnų ir Lesbo salos net pradėjo kursuoti papildomų keltų).
„Gal žinai, kada išplaukia keltas į Atėnus?“ – šiaurinėje salos dalyje vos išlipęs iš guminės valties, kuria kartu su penkiasdešimt kitų žmonių rizikuodamas gyvybe per banguojančią jūrą atplaukė iš Turkijos, klausia jaunas siras.
Sakau, kad nežinau. Ir įspėju, kad jo laukia ilga, kelias dienas truksianti kelionė per kalnus, jei bandys savo jėgomis pasiekti Mitilėnę.
„Tai nesvarbu, aš nueisiu. Bet gal vis dėlto žinai, kokiomis dienomis jis išplaukia? Ar lengvai galima gauti bilietų“, – neatlyžta pabėgėlis.
Jis laimingas, kad pagaliau pasiekė Europos krantus ir kol kas jo niekas negąsdina.
Nori Europos pagalbos
„Sveiki atvykę į Siriją“, – juokauja visai greta uosto Mitilėnėje įsikūrusios automobilių nuomos kompanijos savininkas Georgeas Sitaras.
Pro šalį plaukia minia sirų, afganistaniečių, pakistaniečių, išeivių iš Bangladešo ar Indijos. Jie būriais užeina ir į G.Sitaro biurą, nori pasikeisti dolerius į eurus, domisi, kur gauti kelto bilietų į Atėnus ar – tai migrantams yra svarbiausia – ieško vietos, kur galėtų įsikrauti savo mobilųjį telefoną.
Į aplinkines gatveles ir skersgatvius kojos geriau nekelti. Ir ne dėlto, kad kas nors užpultų. Tiesiog tos kojos ten nebus kur pastatyti per būriais sukritusius ir tiesiog gatvėje miegančius žmones. Atviresnėse teritorijose aplink uostą ir pačiame uoste vis dar stovi migrantų palapinės, tvoros apkabinėtos džiūstančiais drabužiais.
„Anksčiau čia buvo tokia rami vieta. O dabar jau pusę metų net miegoti ramiai negaliu. Ir gaila tų žmonių, nes dalis jų tikrai bėga nuo karo, smurto, teroro. Negaliu jiems nepadėti. Mano istorija iš dalies juk irgi panaši į jų. Esu gimęs Australijoje, nes mano mama yra australė. Tėvas – graikas. Aš juk irgi čia atsikrausčiau iš kitur.
Jeigu norite skaityti apie sraigtasparnio pilotų iš Lietuvos Lesbo saloje fiksuojamus rekordinius migrantų srautus, spauskite čia.
Bet pažiūrėk, kas aplinkui darosi. Pažiūrėk į tuos kalnus šiukšlių... Dauguma čia atvykusių žmonių visai kito mentaliteto, – sako Mitilėnės verslininkas. – Kol kas jie nesikabinėja prie mūsų, rimtų problemų nekelia, čia gyvena savo gyvenimą. Bet jų tiek daug... Net nežinau, kada mes čia viską išsikuopsime, kai jų neliks.
Sirai labai išsiskiria iš visos šios masės. Jie tvarkingi, kultūringi, išsilavinę. Nesu matęs, kad siras šiukšlę ant žemės numestų. Tarp jų ir mokslo daktarų čia atklysta, ir profesorių. Žmonėms tikra nelaimė, negalime jiems nepadėti. Tik man vis kirba klausimas – kodėl mes vieni? Kodėl mums Europa nepadeda? Kažkas ten Europoje pažėrė krūvą pažadų pabėgėliams. Ir jie plūstelėjo pas mus.
Mano verslas sumenko. Pagrindiniai mano klientai buvo turistai iš Turkijos. Dabar jie čia nebevažiuoja. Jie nenori viso to matyti...
Juk tai ne mūsų vienų problema. Bet esame čia Graikijoje palikti vieni. Tie pinigai, kuriuos vyriausybė ką tik skyrė migrantams išlaikyti, lašas jūroje. Jų užteks vos porai savaičių. Iki rimtų neramumų – vienas žingsnis. Šiais žmonėmis turėtų rūpintis visa Europa. Juk po visų ekonominių krizių Graikija pinigų neturi net savo reikmėms.“
„Ar Lietuva yra Švedijoje?“
Panašiai kalba ir kiek atokiai nuo miesto centro esančio nedidelio šeimyninio viešbutuko savininkė. Ji taip pat įsitikinusi, kad migrantais rūpintis turi visa Europa.
„Tai didžiulė problema. Didžiulė problema mums. Ir didžiulė problema patiems tiems žmonėms. Jie plūsta čia nesustodami. Jie neturi kur gyventi. Jie neturi ko valgyti. Vienas kitas dar atsigabena pinigų, ieško, kur galėtų apsistoti. Ką tik grupelė tokių buvo čia pas mane taksi atvažiavę. Norėjo kambario. Bet nepriėmiau. Kaip galiu juos priimti? Jie neturi dokumentų, ko iš jų galima tikėtis, irgi nežinau.
Sirai – kas kita. Sirai tvarkingi, su dokumentais. O dabar buvo žmonės iš kažkur kitur“, – sako moteris.
Sala migrantams – tik pirmasis žingsnis pakeliui į savo tikslą. Beveik visi kaip vienas, paklausti, kur keliauja, nurodo Vokietiją ar Švediją.
„Mes iš Irako. Keliaujame į Vokietiją“, – sako uosto pakraštyje aukštai iškilusios Laisvės statulos papėdėje persirenginėjantys jauni vyrai.
Angliškai jie kalba sunkiai, tačiau sugeba pasidomėti, iš kur yra atvykęs su jais bendraujantis šių eilučių autorius.
„O kur ta Lietuva?“ – netrukus pasidomi jie.
Kartu su broliu taip pat į Vokietiją keliaujanti jauna sirė sako, kad iki šiol tėvynėje dirbo žurnaliste Sirijos televizijoje. Moteris rodo savo tarnybinį pažymėjimą. Nors jis išmargintas arabiškais rašmenis, akivaizdu, jog moteris sako tiesą.
Bet net ir ji, išgirdusi žodį „Lietuva“, traukia savo išmanųjį telefoną ir pradeda ieškoti žemėlapio, kad jame galėtų surasti tą mistišką šalį.
Iš Sirijos į Vokietiją bėgančiam Damasko universiteto mechanikos ir elektronikos inžinerijos specialybės studentui 23 metų Janui Fattahui kantriai dėstau elementarias Europos geografijos žinias – kylant į šiaurę nuo Vokietijos yra Lenkija. O dar šiauriau, Baltijos jūros pakrantėje, – Lietuva.
„Supratau, tai yra kažkur Švedijoje?“ – nušvinta Janas.
Klausimas be atsakymo
Lietuva yra įsipareigojusi priimti per tūkstantį pabėgėlių. Visos Europos kontekste tai yra tik lašas jūroje. Tačiau kiekvienas iš Graikijos krantus pasiekiančių migrantų potencialiai gali būti tas, kuris gali atsidurti mūsų šalyje.
Kol kas į Europą keliaujantys žmonės nelabai įsivaizduoja nei kur Lietuva yra, nei kas tai per šalis. Teigiama, kad pabėgėliai bus atrenkami dar migrantų stovyklose, į kurias jie pakliuvo iš karto, vos pasiekę Europą.
Tačiau ar norės patys pabėgėliai keltis į mūsų šalį? Atsakymo į šį klausimą kol kas nėra.
