Per Prezidentūroje surengtą iškilmingą ceremoniją prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi asmenis, kurie nepaisydami mirtino pavojaus sau ir savo šeimai Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus.
Šiemet skirti 47 apdovanojimai, tiesa, tik šeši iš jų įteikti dar gyviems šiurpių įvykių liudininkams. „Kasmet susitinkame pagerbti ir padėkoti tiems žmonėms, jų šeimoms ir jų palikuonims už tai, ką sugebėjo ir išdrįso padaryti ir gelbėjo žmonių gyvybes. Pagerbiame savo piliečius, kurie rizikavo savo gyvybe, kad išgelbėtų kitą“, – kalbėjo prezidentė ir pridūrė, kad nepaisant karo baisumų nepraradę žmogiško taurumo lietuviai darė tai, kad atrodė yra neįmanoma. „Tegul tai būna ryžto ir meilės artimui pavyzdžiu, nes to reikia mums visiems“, – kalbėjo Dalia Grybauskaitė.
Lietuvos žydų bendruomenė pirmininkė Faina Kukliansky apdovanojimo ceremonijoje sakė: „Ne visi buvo abejingi žydus ištikusiai tragedijai. Man didelė garbė tarti vardus, tų, kuriuos galime vadinti Lietuvos didvyriais. Žydai nepamirš savo geradarių“, – kalbėjo ji ir pridūrė, kad holokaustas buvo vienas didžiausių iššūkių žmogiškumui visoje pasaulio istorijoje.
Ji teigė, kad Vilniuje turėtų iškilti paminklas žydus gelbėjusiems lietuviams.
„Buvau dar vaikas, bet darėme, ką galėjome, nešėme maistą, pabendraudavom, stengėmės paguosti. Kai viskas vyko, man buvo tik dešimt metų, bet viską pamenu lyg tai būtų buvę vakar, pamenu kai kurių žmonių pavardes. Žinojom, kad tai pavojinga, žiemos metu prie mūsų namų budėjo policininkai, buvom sekami. Turėjome bunkerį, kurį apieškojo pareigūnai, bet, dėkui Dievui, jie nieko nerado“, – su ašaromis akyse kalbėjo žydų šeimas gelbėjusi lietuvė.
Tautiniu kostiumu į ceremoniją atvykusi Kazimiera Petraitienė pasibaigus iškilmėms labai jaudinosi. „Po šitiek metų man labai gaila, kad čia jau nebėra tų žmonių, kuriems iš tiesų tokie apdovanojimai priklausė. Dėkinga esu, kad šie darbai nepamirštami.“
Moteris pasakojo, kad gavusi kvietimą atvykti į Prezidentūrą pasijuto pamaloninta, džiaugėsi galimybe susitikti su kitais žydams padėjusiais lietuviais ir jų šeimomis.
K.Petraitienė juokavo, kad liūdina tik tai, kad kartu į ceremoniją negalėjusi atsivežti penkių marčių. Paklausta, ar jos nuomone, šiandien žydų tautos atminimas pagerbiamas tinkamai, moteris kalbėjo: „Pasakysiu atvirai, visose tautose yra gerų ir blogų žmonių. Gal jie šiek pamiršti šiandien, o ir padėkos gal ne visiems pasakytos, bet galvoju, kad jei žmonės, gelbėję žydus, padėkos verti, tai ir po jų mirties jiems bus padėkota“.
