Visi šie reikalai vietinius „nereikšmingus“ dalykus nustumia į antrą planą. Lygiai taip pat nepastebėtai būtų praslinkęs pamitingavimas prie Seimo dėl diegiamo socialinio modelio. Tas modelis, beje, suvienijo kairiuosius politikus su dešiniaisiais taip pat stipriai, kaip visokios išorės grėsmės.
Kai prieš gerus metus net Darbo partijos atstovai ėmė svaigti, kad nepatenkintų pedagogų grasinimai streiku yra inspiruoti Rusijos, nemaniau, kad mada šitokiu būdu „mušti kvailį“ taip išpopuliarės. Pastaruoju metu vis labiau įsitikinu, kad tai daugiau nei mada. Tai rimta mūsų visuomenės liga.
Kai skaitai apie kur nors Eišiškėse subadytais pirštais dirbančias siuvėjas, gaunančias algą mažesnę už bedarbio pašalpą, o čia pat protingas ir didelis verslininkas virkauja, kad „niekas nenori dirbti“ – veidas susiraukia į grimasą. Normaliomis sąlygomis tokia įmonė sustreikuotų „verslininkas“ bankrutuotų ir kietiems būtų aišku, kad panašiai elgtis nevalia. Bet Lietuvoje diegiama bet kokių protestų marginalizavimo ir protestuotojų vertimo nacijos priešais kultūra. Tylėjimo kultūra.
Na, surengė leisgyvės ir gerokai susikompromitavusios Lietuvos profsąjungos mitingą dėl to, kad norima sumažinti socialines garantijas ir dar kartą paremti amžinai aimanuojantį, bet niekaip badu nemirštantį verslą.
Gal jos teisios – o gal ne visai – dabar nesigilinsiu – ne apie tai daina. Atėjo žmonės, pastovėjo su plakatais ir išsiskirstė. Langų nedaužė, mašinų nevartė, net kiaušiniu niekam į kaktą neužtaisė, nuogų užpakalių nerodė. Bet neapykantos, patyčių ir paranojos banga, kuri lydėjo šią akciją – privertė išties suglumti. Pirmiausia, šokiruoja aršus, giliai sovietinis nusistatymas prieš bet kokias normalias demokratinės saviraiškos formas.
Referendumo kažkas nori? Tuoj rėkiama: valstybės griovėjai, „penktoji kolona“, „vatnikai“ ir putinistai!!! (kaip, tikriausiai, visa Šveicarija), „kur žiūri VSD?!!“ ir pan.. Kažkas surengė mitingą – vėl tas pats – viešoji erdvė sumirga kvailomis antraštėmis apie Kremliaus ranką su dar kvailesniais tekstais po savimi.
Išeina, kad abejoti valdžios visažiniškumu ir kelti klausimus, kritikuoti – reiškia „griauti valstybę“. Kažkas, tai valdžiai kartojant apie šimtaprocentinį pasirengimą priimti tiek pabėgėlių, kiek reikės, abejoja ir rodo pirštu į „sėkmingą“ čigonų taboro integraciją? Jis tuoj pat tamsuolis, viduramžių iškasena, nacis, rasistas ir žinoma, Kremliaus agentas.
Tiesą sakant, prisimenant sovietmetį, trūksta dar vieno skolinio iš tų laikų: pasipiktinusių darbo kolektyvų ir atskirų entuziastų neva nuoširdžių laiškų, kurie keiktų atskalūnus, kaip tobulos tikrovės dergikus ir užsienio įtakos agentus bei dėkotų valdžiai. Juk valdžios ir partijos tapatinimas irgi įprasta būtent diktatūrų, o ne demokratijų praktika.
Beje, Kremliaus rankos ieškotojams profsąjungų mitinguose derėtų prisiminti, kad, kitaip nei kominterno laikais, šis galios centras dabar neskelbia ideologijos, pagal kurią turėtų susivienyti visų šalių „vergai pažemintieji“, t. y. proletariatas, bežemiai valstiečiai ir šiaip dar kažkokie atseit vargšai. Jo dienotvarkėje dabar visokių „rusų pasaulių“ kūrimas ir dar tokia tarptautinė tvarka, kurioje ji jaustųsi didi, nors tiksliai nežinoma, kas tai yra.
Neadekvati priešų paieška, kai nerandant tikro „vatniko“, jį reikia nusilipdyti bent iš bulvių košės, idant galėtum priploti, įvarė pačius dešiniuosius į spąstus. Jei kas nors pasisako už tai, ką konservatoriai dar prieš porą metų gynė, kaip tradicinę šeimą, tai jis irgi putinistas, nes įvairios lyčių teorijos ir gėjai nepatinka Putino Rusijai. Pagal tokią nesveiką logiką, jei Rusijos diktatorius, laisvu nuo savo agresijos laiku, geria pomidorų sultis, tai aš turėčiau pomidorus trypti kojomis.
Tai, kad ultradešinieji lunatikai, labai mylintys Putiną, neproporcingai ima teršti eterį – akivaizdi visos Europos tendencija. Tačiau ką padarysi, jei visame kontinente beveik neliko nuosaikių konservatorių? Jei konservatoriai ima kalbėti taip pat, kaip liberalai, tai kam jie, atleiskite, reikalingi (žiūrėkite paskutiniųjų rinkimų rezultatus Lietuvoje).
Dalis dešiniųjų pažiūrų europiečių pasijunta tiesiog niekieno nebeatstovaujami – o šventa vieta tuščia nebus. Štai jums ir niša gražuliams, lepenams ir jų draugams. Tai, žinoma, atskira tema, tad grįžkime į Lietuvą ir prie jos iššūkių.
Rusijos agresyvumas ir jo keliamos problemos yra faktas, kaip ir agentūros bei propagandos buvimas. Tik bėda, kad visiškai nebeadekvatus stūgavimas pačią temą paverčia daugeliui tiek atgrasia, jog imami apie tai kurti anekdotai.
Grįžkime prie kuriamos nepakantumo atmosferos bet kokiems protestams ir ir jų organizatorių bei dalyvių lengvam nurašymui į Kremliaus agentų, padugnių ir šiaip visokius marginalus – tuos, kurie atseit cypauja iš paraštės ir neva griauna valstybę.
Aš manau, kad ją silpnina būtent toks nusistatymas ir per greitas visų drįstančių būti nepatenkintais žmonių stūmimas į tas „paraštes“. Netgi prisimenant nelaimingą Garliavos istoriją, buvo koktu klausytis ir skaityti, kaip dėl skirtingų priežasčių susirinkusiems, labai įvairaus kirpimo žmonėms (tegul jie būtų ir šimtą kartų neteisūs), buvo rašomos kolektyvinės diagnozės.
Pasiimkite sąsiuvinį, ir nusibraižykite paraštes taip, kad vietos jose pasidarytų ženkliai daugiau už rašymo lauką. Jei esate normalus ir ne girtas – pamatysite, kad tai , švelniai tariant, nepatogus sprendimas. Taip lengvai į tuos „paraštinius“, pravardžiuojant juos visais vardais nurašant vis didesnį kiekį žmonių, galiausiai liks išsigryninęs, į sektantus panašus patriotinis būrelis.
Nepiešiu apkokaliptinių vaizdų, bet ištikus į 1940 metus panašiai situacijai, tas būrelis gali staiga pastebėti, kad nėra į ką remtis – visi „paraštėse“.
Beliktų tam grynuolių elitui didvyriškai žūti, išversti skūrą arba, forsavus kokį upeliuką, rašyti graudžius memuarus toli nuo marginalios ir nedėkingos Tėvynės.
