L.Graužinienė net gyrė susirinkusiuosius už pilietinę poziciją ir aktyvų naudojimąsi konstitucinėmis teisėmis protestuoti ir streikuoti.
A.Butkevičius buvo atsargesnis, bet vis tiek išvengė jau daug metų įprastų užuominų „kam ir kokiai valstybei informacinių karų fone tokie protestai gali būti naudingi“.
Palanki aplinkybė valdžiai nesinervinti dėl profsąjungų surengto mitingo prie Seimo – menkas dalykinis susirinkusiųjų išmanymas, dėl ko jie nerimauja. Bet vis tiek geras ženklas, kad du aukšti pareigūnai nepradėjo demagogiškai aiškinti apie mitingų, demonstracijų ar streikų rengimo šalutinį pavojų ar Rusijos grėsmę.
Žinoma, tai nereiškia, kad valdžia taip reaguos į protestuotojus ir ateityje. Dar visai neseniai nepatenkinti mokytojai prie Vyriausybės buvo pasiųsti pasivaikščioti geru oru po Gedimino prospektą.
Artėjant rinkimams valdžia stengsis reaguoti atlaidžiau, bet nauja politikų kadencija vėl ketverius metus gyvens senomis ir ne vien, ekspertų, žmogaus teisių gynėjų ar visuomenininkų nuomone, nevisiškai demokratiškomis taisyklėmis.
Šiuo metu spontaniški mitingai yra neteisėti, ir visų rūšių viešas kolektyvinis nuomonės reiškimas piketais, eitynėmis, demonstracijomis yra griežtai reglamentuojamas.
Žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininko V.Budniko nuomone, tokia situacija yra bene prasčiausia Europoje, o, filosofo K.Stoškaus įsitikinimu, tai viena iš priežasčių, kodėl iki šiol nesusiformavo pilietinė visuomenė.
Kodėl Lietuva, atkūrusi nepriklausomybę išsikovoto visuomeninio judėjimo keliu, jau pati formuodama vyriausybes ėmėsi griežto visuomeninės raiškos varžymo? Priežasčių ne viena, bet ne visos pateisinamos.
Daugiau nei metus po nepriklausomybės atkūrimo dominavo sąjūdietiška laisvų sambūrių dvasia, nors jau pirmoji Vyriausybė, po langais vos ne kas savaitę šmėžuojant radikaliems jos kritikams „iš dešinės“, pradėjo kalbėti apie piketų suvaržymą.
Po Rusijos organizuoto perversmo kitų metų sausį visose valdžios struktūrose požiūris į mitingus ir demonstracijas pasikeitė iš esmės ir pasėjo įtarumo sėklą dešimčiai metų į priekį. Tada prasidėjo ir selektyvi mitinguojančiųjų atranka.
Palaikantys valdžios sprendimus buvo pageidaujami, peikiantys – mažų mažiausiai įtartini. Dešinieji, prisigąsdinę pakartotinės Rusijos invazijos, o kairieji, bijodami dar vieno „pakaunės miškų“ incidento, nė nemirktelėję sutiko, kad apie mitingus ne tik turi būti informuojama policija, bet ir rengėjai privalo gauti leidimus savivaldybėje, paaiškinti ir net pademonstruoti akcijų turinį.
Slaptosios tarnybos buvo įpareigotos ieškoti galimų provokatorių. Įstojus į ES ir NATO įtarimų baimė neatslūgo, nors kartu tai buvo ir efektyvus įrankis besikeičiančiai valdžiai apsiginti nuo elementarios kritikos. Ir tuo įrankiu politikai naudojosi vis dažniau.
Komentuodami bet kurį didesnį mitingą valdžios atstovai nepamiršdavo priminti kažkokiu tik jiems vieniems suprantamu būdu griaunamų valstybės pamatų arba liejamo vandens ant „vienos“ valstybės malūno. Kas ta valstybė – „Auksinio proto“ klausimėlis.
Prieš dvidešimt metų tarp dešiniųjų ir kairiųjų paplito žodžių samplaika – konstruktyvi opozicija. Jeigu kritikuodamas nepasakai, kaip padaryti geriau, vadinasi, nori tik griauti. Kitaip tariant, įsidarbink valdžios patarėju.
Panaši konstruktyvi opozicija, mano žiniomis, egzistuoja Vidurinėje Azijoje, buvusiose SSRS respublikose. Opozicinė partija ten visiškai pritaria iki gyvos galvos valdančiųjų programai, bet kartais pastebi ir klaidų.
Lietuvoje dėl vis daugėjančių apribojimų mitingams iš pradžių visi juokėsi, po to piktinosi, mėgino nepaisyti, bet, gaudami už pažeidimus baudas ir tampomi po policijos nuovadas, susitaikė ir numojo ranka. Pasikarkit su tomis savo taisyklėmis.
Kokia prasmė minti savivaldybės slenkstį dėl elementariausio piketo? Kam gadinti sau nervus ir užsitraukti valdžios nemalonę kokioje nors tarnybėlėje? Ir dar būti pavadintam valstybės priešu.
Daug kur pasaulyje didesnės ar mažesnės gyventojų grupės protestavo ir protestuoja dėl skalūnų dujų. Bet tik Rytų Europoje, o kartu ir Lietuvoje, priešinimasis buvo ir tebėra siejamas su Rusijos interesais.
Pabandyk šiuo metu kokiame nors pikete, jei dar gausi leidimą, pasakyti, kad profesionali kariuomenė yra pranašesnė už laikinai surinktų ir paviršutiniškai apmokytų šauktinių, o vis aktyviau peršama visuotinės karo prievolės idėja šiais laikais yra visiška nesąmonė. Pasigailėsi dar minties nebaigęs.
Vis mažiau žmonių nori dalyvauti viešoje kitokios pozicijos, nei siūlo valdžia, manifestacijoje. Susirenka Sąjūdžio likučiai. Prezidentūra, Vyriausybė, Seimas užsidaro duris bei langus ir šaiposi. Kai už dirbtinai sugalvotus pažeidimus buvo teisiami signatarai R.Ozolas ir B.Genzelis, labai mažai kas juos palaikė, nors visi dar prisimename, kai tik dėl jų susirinkdavo tūkstančiai.
Valdžios komentaras paprastas – visi prieš taisykles lygūs. Ji teisi. Reikia keisti taisykles. Kas tai padarys? Jau tris kartus per penkiolika metų kilo diskusija, ar reikalinga manifestacijoms leidimų sistema, ar pakanka tik informuoti prieš parą ar dvi policiją ir nieko daugiau. Diskusija pasibaigdavo kuo ir prasidėjusi – padejavimu.
Nei konservatoriai, nei socialdemokratai absurdiškų taisyklių nepakeis, nes jos jiems patogios. Lieka kokia nors trečioji jėga. Parašęs pats pradėjau juoktis.
