Surakintas skausmo ir naktį kaip ventiliatorius sukdamasis lovoje supratau, kad užsiimu tam tikra skausmo kamasutra – ieškau pozos, kuri suteiktų malonumą ir neskaudėtų. Kas patyrė skausmą, tas žino, kad malonumas skausmui nurimus nė kiek ne menkesnis už sekso teikiamas pramogas.
Poliklinika, kuriai priklausau, sujungta su ligonine. Jos rūsiuose tomografijos kabinetas su galingai ūžiančiu aparatu, turinčiu dieviškų galių matyti kiaurai.
Šlubčiodamas požemio koridoriais supratau, kad šis begalinis skausmingas ėjimas šaukiasi analogijos – kažkas iš mitologijos, galbūt Orfėjas, keliaujantis parsivesti mirusios Euridikės, galbūt Jėzus Kristus, nužengęs į pragarus atpirkti nusidėjėlių sielų.
Mano atveju viskas kur kas labiau komplikuota – pats esu ir Orfėjas, ir Euridikė, ir Kristus, ir nusidėjėlių sielos. Einu parsivesti to, ką praradau, einu parsivesti savęs sveiko.
Tarp ligos ir sveikatos visiškai plonytė, nematoma ir iš esmės tariama riba.
Ta riba egzistuoja tik tau ir tik tavyje. Kitiems ji – tik nereikšmingas pokytis, nesusijęs su nemiegotomis, skausmo veriamomis naktimis, niūriomis mintimis, depresija, ašaromis, kančiomis judant, valgant, bandant kaip ir anksčiau mėgautis paprasčiausiais gyvenimo malonumais.
Be abejo, daug kas šiame pasaulyje atpažįstama lyginant: ligos ištiktas pamatai, kiek daug staiga tapo nepasiekiama. O gal nepasiekiama tik todėl, kad anksčiau tai darei, bet ne todėl, jog tai tau iš tiesų būtina daryti?
Liga tave žemina. Staiga tampi priklausomas nuo gydytojų, kurie tave apžiūrinėja kaip smėlio duobėje apvirtusį vabzdį, makaluojantį kojytėmis. Staiga prarandi privatumą, teisę ginti savo intymią erdvią – pats pasirašai, kad tau nutrauktų ne tik kelnes, bet ir orumą. Nes kad ir kiek brangintum savo asmenybę, jai reikia pastogės. Benamis susiras kur prisiglausti, ras kitus namus, ligonis, ypač sunkus, neturi nė menkiausios vilties rasti kitą kūną.
Todėl vienintelis ligonio sąjungininkas – gydytojas. Jo rankose viskas arba beveik viskas, gali jam bučiuoti rankas ir net kur kas intymesnes vietas, kad tik išgelbėtų tave nuo skausmo, nuo ligos, nuo išnykimo.
Mes tikime, jog kažkas kažkur myli mus pakankamai, kad galėtų ištraukti iš mirties glėbio. Tačiau šis tikėjimas bergždžias. Galiausiai bet kokia meilė neišlaiko, nes niekas negali mūsų ištraukti iš ten.
Mes negalime pasirinkti tų, kurie mus lydės anapus. Ir galiausiai ten mes keliausime vieni. Ilgu tuščiu koridoriumi, kurio gale nebus šviesos, nebus net ir ūžiančio tomografo.
Anksčiau apie žmogaus mirtingumą, laikinumą pranešdavo religija. Nuo pat mažų dienų ji kalbėdavo žmogui apie memento more. Dabar religija neteko įtakos. Vedybos, laidotuvės, krikštynos, Kalėdos, Velykos – tai tik komercinės fasadinės šventės be jokio ontologinio ar kosmologinio turinio.
Šiuolaikinė Vakarų kultūra – pramogų industrija. Dėl to krikščionims ar bent jau tokiais save laikantiems žmonėms musulmonai kelia baimę – savižudžiai teroristai sukūrė mitą, kad musulmonas nebijo mirties.
Vakarų žmogus, ko gero, jau pats nebežino, ko jis labiau bijo – ar mirties, ar banko, iš kurio pasiskolinęs ir savo sielą, ir kūną.
Toks žmogus nebenori girdėti ir galvoti apie skausmą, nykimą, apie prasmę ir beprasmybę, apie tiesą ir panašias nesąmones. Tik kuo greičiau užsimiršti.
Darbe įkiša galvą į kompiuterį, vakare – į televizorių. Šiais laikais išlaisvina pinigai ir advokatai, o ne tiesa.
Kokie skausmo invazijos padariniai: ar tapau išmintingesnis, kantresnis, kilnesnis, jautresnis? O gal bailesnis, įtaresnis, dar labiau nusivylęs, dar kartą įsitikinęs, kad mano kūnas man nepriklauso? Ar pasimokiau ko nors?
Skausmas, kaip ir orgazmas, neturi atminties. Jis lieka prisiminimuose, bet jo negali išgyventi, jį gali tik dar sykį patirti atsidūręs skausmo dievo gniaužtuose.
