Taip nutariau kasydamasis kiaušą, kai bandžiau apgalvoti kai kurias paskutines politikų iniciatyvas. Vienos jau tapo juridiniu kūnu, kitos dar pakeliui į politinių ir teisinių beprasmybių mauzoliejų.
Ar žinojote, kad mūsų policija yra apkrauta darbu, kad trūksta benzino, o iškvietimai graduojami pagal svarbą ir jei jūsų dar visai nepjauna – galima palaukti su atvykimu? Taip girdėjau asmeniškai pasakojant dabartinį vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį televizijos laidoje. Tada jis dar buvo generalinis policijos komisaras ir nebuvo svarstomas tarp galimų prezidentės Dalios Grybauskaitės įpėdinių. Matyt, kai jis buvo paskirtas ministru – išsisprendė ir šios bėdos.
Svarbiausia, kad būtent taip mano šalies politikai. Atsižvelgdami į tai, kad visi reikalai – nuo energetikos iki kontrabandos, nuo darželių trūkumo iki pensijų – išspręsti, jie imasi tų problemų, kurios dar liko.
Vienas pasiūlė uždrausti rūkyti balkonuose. Kitas, kad būtų įdomiau, siūlo drausti rūkyti 10 metrų spinduliu aplink gyvenamuosius namus ir viešai visuomenės klausia ar neužtektų 5 metrų? Kaip linksma dalyvauti prasmingoje diskusijoje...
Galiausiai, turbūt, bus pasirašyta visuomenės sutartis ir apsistota ties 7,5 metro. Aiškinamieji raštai ir kalbos palydimi pritariančių entuziastų komentarais, kuriuose piktinamasi, kad esą metų metais neįmanoma atsidaryti balkono (įdomu ar durys dar atsidaro ir balandžiai nesusisuko lizdų?), nes aplink rūkoriai neva peša dūmą 24 valandas per parą. Siūlomos baudos – nuo 20 iki 50 eurų.
Kaip niekad nerūkęs ir neketinąs tuo daryti sostinės daugiabučio aborigenas aš turbūt turiu žviegti iš džiaugsmo, kad gausiu teisę, o gal ir privilegiją apskųsti kaimyną.
Turbūt taip reikės ir daryti, nes kartais būna, kad kažkas parūko. Negi rasi didesnį pilietinį patriotinį kaifą, negu stebėti, kaip nutukę, neturintys ką daugiau prasmingo veikti policininkai matuoja metrus iki namo, apklausinėja liudytojus, nagrinėja filmuotą medžiagą? Juk reikia duoti jiems darbo, jei visi kiti nusikaltimai jau praeity ir belieka tik tingiai bambą kasytis.
Net jei pats nespėsiu – kas nors būtinai tokią atrakciją organizuos. Žinant, kad kiekviename daugiabutyje gyvena bent vienas idiotas, kuris ir šiaip visuomet skundžiasi, kad jį kažkas nori nužudyti, kad po langu žaidžią vaikai gali išmušti stiklą kamuoliu, kad kaimynė per kabelinę televiziją formuoja kalbančias hologramas ar leidžia tarakonus pro rakto skylutę, o porelė viršuje per garsiai mylisi... . Nuobodu nebus. Skundikėlis, kurio nebesugebame atskirti nuo piliečio, turės kur pasireikšti.
Iš karto sakau, kad kalbu ne apie pranešimus apie tai, kad kažkas girtas ar blaivas laksto po kelius beprotiškais greičiais arba spardo kam nors į šonkaulius. Tokie turi tik džiaugtis, kad kviečiama policija, o ne „aiškinamasi“ vietoje.
Aš apie tuos kitus, kuriems tokie „saliamoniški“ draudimai suteiks daugiausia džiaugsmo. Skundikas yra ne socialinis reiškinys, tai psichologinis žmogaus tipas. Jų, kaip bebūtų ironiška, yra visose santvarkose. Jie skundžia ne tada, kai jam reikia pagalbos, ne tada, kai mato vykstant kažką išties dideliai negero. Jie skundžia, nes jiems tai malonu ir todėl, kad taip jaučiasi tarnaują sistemai, kokia ji bebūtų, o be to jaučia kaifą kam nors gadindami gyvenimą. Tokie patys skundė vėliau išvežtuosius į Sibirą, tokie patys skundžia Irano mulų dorovės žandarmerijai merginas, kurias už amoralų elgesį (pagal jų pilietiškumo vadovėlį) vėliau pakaria.
Pasiklausius kai kurių šios dienos pilietiškumo poterių skleidėjų, atrodo, kad jie būtų pasiryžę skųsti ir senolę be verslo liudijimo ir kasos aparato (koks siaubas?) pardavinėjančią žemuoges gatvėje. Pagal teoriją jie taip prisideda prie tvarkos ir finansinės drausmės bei skaidrumo ir yra pilietiški. Praktikoje tai būtų tiesiog niekam nereikalinga niekšybė. Tokie silpnapročiai entuziastingai sutiko ir nuskambėjusį raginimą skųsti žmones už pažiūras ir taip padėti budriai Valstybės saugumo departamento akiai susekti „vatnikus“.
Prezidentė D. Grybauskaitė juk sakė, kad nuo valdžios kritikos iki valstybės griovimo tiek vienas žingsnis? Valio – anekdotus apie valdžią pasakokit atsargiau, o tai pilietiškai nusiteikęs entuziastas organizuos jūsų namuose kokią kratą. Paskui, greičiausiai, nieko nebus – byla, jei tokia ir atsiras, sprogs taip pat, kaip garsi byla prieš vieną atseit teroristę, kuri neva kėsinosi į tos pačios Rusijos karinę bazę. Tačiau laiko, nervų ir sveikatos nepridės. Žinosite, kaip carui špygą rodyti. Bet čia, visgi, sudėtingiau su politika ir terorizmais, o štai dėl balkono, penkių metrų atstumo ir papiroso – paprasta.
Be tiek to – skundikai čia svarbūs tik tuo, kad bent ši kategorija iš minėto teisėkūros šedevro ir džichado prieš balkoninius rūkorius turės nors kažkokios, bent emocinės naudos. Ypač smagi yra ta tikrovės dalis, kad įvedinėjame draudimus, negalėdami užtikrinti jau įvestųjų įvykdymo. Paplūdymiuose ne tik gausu nuorūkų, bet ir visi, kas nori, vedžiojasi ir maudo šunis, kaip ir parkuose. Nors tiek prie Vingio, tiek prie Pasakų parko įėjimų, tiek paplūdymiuose prieigose aiškiausi ženklai, rodantys, kad šunų čia neturėtų būti.
O jau žiūrėk ir atlekia į tave vienas ar du veršio dydžio padarai. Gi už kelių dešimčių metrų nerūpestingai įkandin žygiuojantis žmogaus draugo šeimininkas tave ramina: nebijok, jis nieko nedaro. Pabandyk padaryt pastabą, tai progresyvus šunveisa tave aprėks ir dar pagrasins tuo pačiu „žmogaus draugu“ užpjudyti. Teoriškai irgi gali kviesti policiją, praktiškai visi suprantame, kad nieko nebus, jei tau dar nenukando plaštakos. Visi žino, kad nepilnamečiams negalima pardavinėti alkoholio ir pilnametystės riba – 18 metų.
Šis draudimas, kaip rodo televizoriai ir byloja tautosaka, veikia, švelniai tariant, ne visada. Kokie siūlomi sprendimai? Ogi leisti pardavinėti alkoholį ne nuo18, bet nuo 21 metų. Matyt tada jis ims ir pradės veikti. Panašiai mąstant, jei vietoje vieno ženklo, draudžiančio vedžioti šunis kurioje nors teritorijoje, pakabintume du – jie imtų kažką daugiau reikšti.
Dar keistesnis dalykas yra gausėjančių draudimų populiarumas. Dar vaikas būdamas atsimenu Kaliningrado srityje patirtą nuostabą, kad dėl menkiausio ginčo eilėje rusės damos oponentus gąsdindavo milicijos kvietimu. Kai griovėme (jaučiuosi simboliškai dalyvavęs) sovietinį režimą, tikėjomės, kad galėsime gyventi visuomenėje ir valstybėje, kur pilietis gali su valdžia be absoliučiai būtino reikalo nesusidurti. Šiandien kovojama už teisę į pareigūną ginče dėl cigaretės balkone.
„Tvarkos“ šūkiai vis labiau madingi visose srityse. Populiari nuomonė, kad žmonių sekimas ir stebėjimas su priežastimi ir be priežasties yra geras dalykas, jei „nieko blogo nedarai“. Neapleidžia jausmas, kad kažkur visa tai jau girdėjau.
Komišku būdu, daugelis nesąmonių, kitomis dingstimis ir pavidalais pasiekia mus ir iš sovietinės praeities. Arši kova su girtavimu Michailo Gorbačiovo valdymo pradžioje, Jurijaus Andropovo organizuotas žmonių tampymas iš kino salių darbo valandų metu, kai buvo kovojama su „veltėdžiais“ – juk tai irgi rūpestingos valdžios siekis įvesti tvarką.
Ta proga turiu priminti ir tai, kad apie grynųjų pinigų atsisakymą svaigo ir sovietai. Tik, visų didelei laimei, dėl savo technologinio atsilikimo ir sisteminio bukumo nesugebėjo prie to net priartėti. Toks jų noras dėsningai išplaukė iš pačios totalitarinės sistemos esmės – siekio palikti žmogų nuogą ir bejėgį prieš valdžią, kuri yra didinga, baisi ir žvilganti.
Ji turi teisę matyti ir apskaityti kiekvieną tavo piniginį vienetą, matyti tavo ne tik pajamas, bet ir išlaidas. Šiandien kryžiaus žygio prieš mokesčių slėpimą ir šešėlį vėliava plevėsuoja taip aukštai, kad atsisakoma matyti su tokiu žmogaus „nurengimu“ susijusius pavojus.
Tai dėsninga negabių vadovų, kurių primesta mokesčių sistema negali veikti dėl savo neteisingumo ir iš to išplaukiančio pažeidimų masiškumo, fantazija. Juk sovietinės perestroikos metais reakcingiausi anos sistemos adoratoriai, kaip garsioji Nina Andrejeva, taip pat klykė, kad šventą darbininkių ir valstiečių valstybę griauna 100 000 pogrindinių milijonierių. O aš sakau, kad ir kam tai nepatiktų, lai verčiau egzistuos kažkoks šešėlis (šešėliai krenta nuo medžių, gyvūnų, pastatų ir žmonių), negu visi privalės nuolat šildytis po niekad neišsijungiančia valdiško prievaizdo lempa.
Laisvės ir galimybės neturėti reikalų su valdžia nevertinimas yra labai gera terpė populistams, apsišaukusiems „tvarkdariams“, kurie mielai įves jiems tinkamą tvarką tiek jūsų piniginėje, tiek miegamajame, jei tik gaus instrumentų. Kažkokį kairuolį skaičiau teigiant, kad privatumas yra „buržujų“ išmislas.
Esmi buržujus šia prasme ir nematau reikalo stovėti nuogas nei prieš karalių, nei prieš kokį atseit demokratinį suvereną, net jei man aiškinama, kad tai mano paties labui arba vardan visų žmonių laimės visame pasaulyje. Ir jau vien todėl neketinu kviesti policijos kaimynui, kuris užsirūkė balkone.
Nelabai suprantu, ką pačiam reikia rūkyti, kad išsigalvotum tokias politines fantazijas? Būtų gerai, kad panašių sprendimų ir net pačių diskusijų iniciatorius kas nors laikytų per saugų atstumą nuo galimybės priiminėti sprendimus. Nebent tikrai viskas šalyje yra taip gerai, kad visiems tiesiog trūksta dar truputėlio visų rūšių policijos dėmesio.
