Tačiau kraujas stipresnis už vandenį, broliai pagaliau susivokia, pasimatuoja vienodus apgamus ant žąsto, apsikabina ir jau kartu duoda piktadariams į kaulus.
Lietuviškoji politinio kino pramonė nėra tokia produktyvi. Istorijos čia filmuojamos nuobodesnės ir pagal vis tuos pačius scenarijus. Gal todėl ir pražiopsojom, kad ir čia turime tokius pačius brolius dvynius, kuriuos kažkas ištraukė iš lopšio po vieną, atidavė skirtingoms šeimoms auklėti, o išauklėjo juos barningais ir nesugyvenamo charakterio.
Tie broliai – tai Tautininkų sąjunga ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Kaip taip galima, sušuks koks nors pedagogikos ir genetikos tarpdisciplininis specialistas, juk tai diametraliai priešingos politinės jėgos.
Jos jei įmanytų, gerklę viena kitai perkąstų. Su pastaruoju teiginiu sunku nesutikti, tačiau taip yra tik todėl, kad broliai dar nepradėjo matuotis savo apgamais ir nesuprato, kad juos jungiančių dalykų daug daugiau nei skiriančių.
Pastarųjų, žinoma, irgi pasitaiko vienas kitas. Antai, tautininkas greičiau emigruotų, nei sutiktų dėvėti koloradinę juostelę. Tuo tarp vyriausias Lietuvos lenkas tai daro dažnai ir mielai. Jam, savo ruožtų, ilgai ir šiltai bendrauti su Rusijos PBK kanalu yra vieni motai, tuo tarpu tautininkui vien Maskvos paminėjimas varo alergiją. Kaip ir tas faktas, kad kone visi jų potencialūs idėjiniai partneriai Vakaruose žinda iš Maskvos spenio ir tą spenį giria neatsigirdami.
Nemažai nesutarimų tarp dviejų brolių esama ir dėl raidės „W“ iškabose ir pasuose. Arba dėl generolo Liuciano Želigovskio indėlio į abiejų šalių tarpusavio santykių raidą. Arba dėl švietimo dalykų.
Tačiau tuos skirtumus galima nurašyti skirtingam auklėjimui. O vat panašumai akivaizdžiai genetiniai ir nesusiję su jokia skolinta patirtimi. Tiek vieni, tiek kiti yra drūčiai dievoti. Tiesa, tarp tautininkų mėtosi visokių pagonių, kurie nėra iki galo susitaikę su katalikybės įvedimu Lietuvoje, tačiau ten jų tokia mažumą, kad neverta statistinio dėmesio. LLRA gi vienintelė kol kas yra oficialiai delegavusi dalį savivaldos funkcijų anapusiniams institutams garsiuoju Vilniaus rajono Jėzaus intronizacijos aktu.
Tiek vieni, tiek kiti kategoriškai pasisako už griežtai tradicinę šeimą, kurioje vyras yra vyru, žmona – moterimi, o šešurai – tik šešurais, o ne kokiais dieveriais ar svainiais. Ir bet kokį bandymą tradicinį modelį šiek tiek atpalaiduoti link XXI a. priima kaip nežabotą homoseksualizmo propagandą.
Tiek vieni, tiek kiti yra įsitvirtinę regioniniuose bastionuose. LLRA atveju, žinia, tai yra Vilniaus ir Trakų rajonai, o tautininkams, matyt, tai bus Pasvalio savivaldybė, kur pastaruosiuose rinkimuose iškovotas ištisas mandatas.
Pagaliau, tiek vieni, tiek kiti, mėgsta pasakoti apie savo populiarumo augimą. Antai, LLRA interneto svetainėie kiekviena visuomenės nuomonių apklausa, pagal kurią jos reitingas ūgteli dešimtają procento dalimi pristatoma kaip „populiarumo šuolis“ (jei reitingas neūgteli arba pritupia, tai pavadinama „populiarumas lieka stabilus“).
Gi tautininkų virtuali būstinė nuolat gąsdina dutūkstantuoju partijos nariu, o jau tada ranka paduoti ir iki 2782 balsų, surinktų per visą Lietuvą savivados rinkimuose.
Gal tik pabėgėlių klausimu abu broliai neranda visiškai bendros pozicijos. Tautininkai stotų kryžiumi prieš link mūsų plūstančias ordas, bet kadangi tos ordos kol kas neartėja prie sienų, tai bent kryžiais pastovi šalia Vengrijos ambasados kaip gyvas padėkos ženklas Viktorui Orbanui.
Gi LLRA tarsi ir kviečia atjausti pabėgėlius, kadangi mes krikščioniškas kraštas, bet to po pradeda atjautą kvalifikuoti, tuos išbraukt, tų nereikia, gal geriau būtų vien krikščionis priimti, o jeigu dar jie lenkais būtų, tada suvis šaunu.
Ir, pabaigai, tiek vieni, tiek kiti piestu stoja prieš naująjį socialinį modelį, kaip iš saldžių pažadų ir klastingų intencijų nuvytą dar vieną kilpą darbo žmogui. LLRA net tūkstantinę akciją suorganizavo, neužmiršdama, aišku, prikergti ir savo švietimo dalykų, o tautininkai tegul ir ne tokiu kalibru, nepamirškim, tas dutūkstantasis narys vis dar gimdomas, bet irgi pasivaikštinėjo šalia profsąjungų demonstracijos su atitinkamais plakatais.
Ir būtent šis aspektas duoda vilties, kad broliai pagaliau pasilygins savo apgamus ir broliškai apsikabins. Nes juk niekas kitas taip neparodo genetinės politinės partijos prigimties, kaip požiūris į nuosavybę, į individo ir kolektyvo santykį, į atvirumą naujovėms ir besikeičiančio pasaulio suvokimą. O tas grupavimasis pagal nacionalinį principą, numokim ranka, kaip į skirtingų auklių įnorius, kuriems nelemta sutrukdyti giminystės triumfo.
