Tvarkos ir teisingumo partija (TTP) laimėjo daugumą vietų Seime ir galės sudaryti vienpartinę vyriausybę, o kiek anksčiau prezidentu išrinktas šios partijos atstovas A.Duda.
Taigi konservatyvia ir net nacionalistine laikoma TTP galės tvarkytis Lenkijoje pernelyg nesidairydama į opoziciją.
Be abejo, lietuviams svarbu ir tai, kaip ši dešiniųjų pergalė atsilieps mūsų šaliai.
Politiniai procesai kaimyninėje Lenkijoje atidžiai stebimi Lietuvos politikų, šalių visuomenės daug kuo panašios. Kitais metais ir Lietuva rinks Seimą, todėl lenkų dešiniųjų sėkmė gali paskatinti ir kai kurias mūsų partijas pasinaudoti išbandytais receptais.
TTP ypač griežtai pasisakė prieš migrantų perkėlimą į Lenkiją, net baugino, kad jie gali užkrėsti lenkus visokiomis ligomis. Tai atitiko visuomenės nuotaikas, nes apklausos rodė, kad 80 proc. lenkų nenori įsileisti į šalį pabėgėlių.
Lietuviai irgi nėra itin palankūs migrantams. Tad galima laukti, kad TTP pavyzdžiu šia korta mėgins naudotis ir Lietuvos politikai.
Dar TTP žadėjo uždrausti abortus, įvesti privalomą tikybos egzaminą, stiprinti Bažnyčios vaidmenį visuomenėje.
Gal abortų draudimas ir nesulauktų mūsų šalyje didesnio pritarimo, bet Lenkijos pavyzdys gali įkvėpti ne tik Lietuvos lenkų rinkimų akciją (LLRA), bet ir kai kurias kitas politines jėgas griebtis kitų davatkiškų užmojų, pasisakyti prieš europinę toleranciją įvairioms mažumoms.
Politinis posūkis Lenkijoje ypač daug įtakos turės Lietuvos tarptautinei padėčiai.
Galima prognozuoti, kad euroskeptiška TTP sukels įtampos ES, sustiprins Europos Komisijos politikos oponentų balsą, – juk ši partija nuolat giria Briuseliui galvos skausmą keliantį Vengrijos premjerą V.Orbaną.
Atsižvelgiant į tai, kad Varšuva visą laiką pretenduoja būti Rytų ir Vidurio Europos lyderė, o TTP tai itin pabrėžia, tikėtina, jog lenkų politikai mėgins telkti regiono šalis įvairiais ginčų keliančiais ES politikos klausimais. Vadinasi, Lietuvai teks rinktis, kurią poziciją remti.
Nesutarimai ES, žinoma, nebūtų naudingi Lietuvai, bet iš naujosios Lenkijos politikos mūsų šalis gali tikėtis ir naudos, ypač stiprinant saugumą.
Neabejotina, kad už kuo tvirtesnius santykius su JAV pasisakanti TTP reikalaus didinti NATO gynybinius pajėgumus Rytų ir Vidurio Europoje, plėsti regiono šalių saugumo garantijas.
Rusijos atžvilgiu TTP laikosi net kietesnės politikos nei lig šiol valdžiusi Piliečių platformos partija (PPP). Ukrainos rėmimo retorika taip pat būdavo aštresnė. Tai turėtų skatinti Lenkiją siekti dialogo su Lietuva, kuri yra natūrali Varšuvos sąjungininkė saugumo ir Rytų kaimynystės politikos klausimais.
Tačiau ar bendri politiniai interesai, kuriuos naujoji Lenkijos valdžia turėtų geriau suvokti, lems ir šiltesnius dvišalius santykius? Tai – sunkus politinis galvosūkis, ir kol kas per anksti prognozuoti, kaip klostysis Vilniaus ir Varšuvos dialogas.
Aišku, kad TTP labiau nei ligšiolinei valdžiai, kuri buvo nusiteikusi pirmiausia stiprinti ryšius su Vokietija ir mažiau kreipė dėmesio į tokias šalis kaip Lietuva, rūpės Rytų politika, regiono lyderio vaidmuo.
Šiai partijai visuomet buvo svarbūs istoriniai ryšiai su kaimynais, ji skelbia tęsianti karaliaus Jogailos vienijimo tradicijas. Bet ar ši santarvės trauka atsvers norą dominuoti? Juk oponentai TTP kaltina ir nacionalizmo propagavimu.
Išties per rinkimų kampaniją TTP žadėjo rūpintis užsienyje gyvenančiais lenkais, daugiau dėmesio skirti vadinamiesiems kresams – Varšuvos nuomone, prarastoms Rytų teritorijoms. Tai galimos įtampos su Lietuva šaltinis, nes kresams priskiriamas ir Vilniaus kraštas.
Suprantama, teritorinių pretenzijų Lietuvai šiais laikais nedrįs kelti net radikaliausi TTP politikai, bet kyla pavojus, kad visokios LLRA provokacijos, kurių prieš Seimo rinkimus, ko gero, daugės, sulauks didesnio atgarsio Varšuvoje, o tai gadins šalių santykius.
Lietuva dar nepamiršusi, jog baigęs kadenciją prezidentas V.Adamkus ir Smolenske žuvęs Lenkijos vadovas L.Kaczynskis, kuris su broliu dvyniu J.Kaczynskiu įkūrė TTP, vienas kitą vadindavo artimais bičiuliais.
Neabejotina, kad TTP vadovaujantis J.Kaczynskis, nors ir nesirengia tapti premjeru, darys didžiausią įtaką Lenkijos politikai, bet tai nereiškia, jog jis, kaip jo brolis dvynys, puls bičiuliautis su Lietuvos vadovais.
Čia svarbu ir Vilniui nedaryti klaidų. Valdžios kaita Lenkijoje suteikia progą pamėginti perkrauti dvišalius santykius ir ištirpdyti PPP valdymo laikotarpį juos kausčiusį įšalą. Nors ekonominiai projektai buvo tęsiami, nenutrūko bendradarbiavimas saugumo ir Rytų politikos klausimais.
Laukti sudėjus rankas, kol Lenkijos vadovai pirmieji parodys Lietuvai dėmesį, nevertėtų. Bent jau atgaivinti V.Adamkaus laikais gyvavusią tradiciją keistis prezidentų vizitais valstybinių švenčių proga turbūt įmanoma vien atsikračius arogancijos ir parodžius gerą valią.
