Štai sužibėjo konservatorius R.Žilinskas, parlamentinės lėšas leidžiantis ne tik degalams, bet ir naujų padangų komplektams, asmeninio visureigio draudimui, plovimui, remontui. Dar aimanuojantis, kad 680 eurų per mėnesį maža – reikėtų bent 1100 eurų. Tam, kad galėtų nemokamai nuvykti į partinius renginius įvairiuose miestuose (tokių R.Žilinsko kelionių vien tik spalį buvo dešimt), o paskui pasireklamuotų feisbuke prieš savo kandidatūros vienmandatėje apygardoje tvirtinimą.
R.Žilinskas – ne išimtis. Įvairioms partijoms priklausančių išlaidautojų ir veltėdžių Seime – tarsi lapų krituolių rudenį.
Buvęs parlamentaras, R.Žilinsko bendrapartietis Č.Stankevičius – viena iš nedaugelio baltų varnų, išleisdavusių trupinius iš kanceliarinio aruodo, tačiau dirbusių itin produktyviai.
Galima dar pora dešimtmečių dūsauti apie išrinktųjų atsakomybės stoką, bet išmintingiau būtų reikalauti pokyčių.
Reikėtų skubiai keisti sustabarėjusį Seimo statutą – naikinti visas privilegijas, kurios parlamentarus, be kanceliarinių lėšų gaunančius 2531 eurų atlyginimą, iškelia aukščiau visuomenės.
Jokių kompensacijų už automobilių ar kompiuterių nuomą, draudimą, padangas ir priežiūrą. Jokių remontų ir reklamų už valstybės pinigus. Nė euro už telefonus, pokalbius, internetą, spaudos prenumeratą, knygas ar vizitines korteles.
Kompensuojami tik degalai (už Vilniaus), rašymo priemonės, popierius, sąvaržėlės ir kitos smulkmenos, suvenyrai, pašto išlaidos, komandiruotės į užsienį, ryšio paslaugos svečiose šalyse.
Kaip ir kitose įstaigose, Seime pildomi kelionės lapai – kur, kada ir pas ką važiavai, prie šios informacijos pridedant degalinių sąskaitas-faktūras.
Atlyginamos tik realios ir pagrįstos išlaidos, bet ne daugiau kaip 300 eurų per mėnesį.
Mėginantiems pasipelnyti, kiekvieną sykį nurėžiama du kartus didesnė sumą už tą, kurią išrinktasis bandė neteisėtai papildyti kišenę. Pasikartojus tokiems pomėgiams, rengiama apkaltos procedūra.
Internete pradedamos skelbti Seimo narių darbotvarkės, dalykinių išvykų, susitikimų su rinkėjais datos – dabar greičiau paparčio žiedą per Jonines rasi nei parlamentaro pranešimus apie jo planus.
Apgailėtina, bet iki šiol visiškai netikrinami politikų maršrutai ir nenurodoma, kiek pinigų jie išleido kurui – valstybės lėšomis parlamentarai gali nulėkti pasilinksminti į bet kurį šalies kampelį, o po to įžūliai vaizduoti dirbančius.
Vieną kartą susiimkite ir pasakykite žvelgdami į veidrodį: negi negalėčiau mažiau naudotis visuomenės sąskaita? Juk gaunu keturiskart didesnę algą nei šalies vidurkis!
Taupumo ir atsakomybės pavyzdžiu mūsų parlamentarams galėtų tapti tarpukario šviesuoliai – prezidentas Kazys Grinius, suprasdamas sunkią valstybės padėtį, 1926 metais trečdaliu susimažino savo atlyginimą.
Kaip sunku nesikeikti, matant socialdemorato milijonieriaus B.Bradausko, savo mašinos poreikiams iš mūsų mokesčių šįmet jau išleidusio 4,5 tūkst. eurų, ir į jį panašių veikėjų išlaidų lenteles.
Kaskart garsiau prabilus apie Seimo narių ir kitų valstybės išlaikytinių išlaidų apkarpymą, griežtesnę kontrolę bei atsakomybę, pastarieji įžūliai atsikerta, jog Vakaruose parlamentinės lėšos – gerokai didesnės.
Taip, bet Vakarų šalyse kompensuojamas gydymas už įvairius vėžio tipus ir kitas mirtinas ligas, neskirstant, retos jos ar ne. Daugiavaikės šeimos ten negyvena už trupinius, kurie vakariečiams primintų kišenpingius. Vakaruose pradedantieji verslininkai kelis metus atleidžiami nuo mokesčių, neapkraunami jais iškart tokia našta, kad norom nenorom esi priverstas ieškoti būdų, kaip jų išvengti.
Vakarietiškose Greitųjų pagalbų brigadose pakanka paramedikų nešti net ir didžiulį antsvorį turinčius ligonius, o pas mus felčerės nužemintais balsais prašo čiupti už neštuvų pacientų kaimynus ar praeivius.
Vakaruose kaimai ir miesteliai neskendi tamsoje, juose beveik nėra žvyrkelių, o didmiesčiuose išvysti duobę – retenybė. Ten užtenka policijos ekipažų, skirtingai nei Dembavoje, kai reikėjo iš žmogžudžių gniaužtų gelbėti merginą.
Vakarų šalių savivaldybės turi iš ko kapinėse pasamdyti sargus, pasirūpinti vaizdo kameromis, kad nebūtų vagiami metaliniai kryžiai ir skulptūros.
Kai mes bent keliais žingsniais priartėsime prie Vakarų, tada bus galima galvoti ir apie parlamentinei veiklai skirtų lėšų didinimą.
Užuot taškę pinigus, Seimo nariai turėtų rodyti atsakomybės pavyzdį. Tačiau kol kas regime atvirkščią vaizdą – dauguma valdininkų ir politikų švaisto iždo pinigus, o jam ištuštėjus, karštligiškai ieško išeičių, kaip sudurti galą su galu, kad būtų galima bent minimaliai patenkinti visuomenės poreikius.
Kiek laiko tais tęsis, priklausys nuo visuomenės reiklumo lygio.
