Parengęs kelis eilėraščių rinkinius, bet jų neišleidęs, pavienius eilėraščius skelbęs oficialioje spaudoje, Dievą rašęs iš didžiosios raidės, savilaidai parengęs teosofinę studiją „Žinia“, kaip pilietis viešai pareiškęs, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, ir ta proga atsisakęs pagal savo specialybę kaip chemikas dalyvauti restauruojant Kryžkalnio monumentą, skirtą sovietų armijai išvaduotojai, viešai pasipriešinęs bažnyčių pavertimu muziejais ir sandėliais M.Tomonis ne tik savo kartos žmonėms tapo atsakingai gyvenančio intelektualo simboliu.
Į gyvenimą reikia žiūrėti atsakingai, tarsi tai būtų tavo profesija. Taip rašė ispanų filosofas J.Ortega y Gassetas. Ir Lietuvos istorijoje apstu tokių žmonių. Juos visus sieja daug plika akimi nematomų gijų, kurios dar menkai tyrinėtos.
Lietuva turi daug istorijų: politinę, ekonominę, valstiečių, karinę, net rūmų ar dinastijų, bet kol kas neparašyta pilietinė ir intelektualinių maištų istorija. O juk būtent intelektualiniai maištai, pradedant XIX amžiumi, lėmė, kad Lietuva galėjo pasiskelbti nepriklausoma valstybe ir atsigauti beveik beviltiškoje situacijoje.
Todėl, kad visais laikais, net ir tamsiausiais, rasdavosi į M.Tomonį panašių asmenybių. O kas gi pagaliau buvo E.Pliaterytė, vos matoma rikiuotėje, stojusi prieš caro kariauną, kas ta ištisa jaunų intelektualų džiovininkų plejada gimstant valstybei, beveik pienburniai literatai ir kunigai pokario miškuose? O kiek metų buvo R.Kalantai?
Tačiau ne žmogaus amžius svarbu. Patriotizmas – paslaptingas reiškinys ir pats savaime nepaaiškinamas. Jam reikia konteksto. Be jo sunku suvokti ir M.Tomonį.
Šio žmogaus kontekstas – net keli pasipriešinimo variantai ano meto sistemai, kurie buvo būdingi chruščioviniam atlydžiui keičiantis į neostalinizmą. Kad ir kaip būtų keista konstatuoti, tam tikras nepasitenkinimo murmesys prieš Maskvą buvo girdėti net sovietinėje Lietuvos nomenklatūroje.
Kremlius nutarė baigti spręsti bendros kalbos imperijoje problemą – surusinti visus. Lietuvos partiniuose užkulisiuose tam pasipriešinta. Menkai tyrinėtas atvejis.
Kita pasipriešinimo prievartiniam kolektyvizmui ir niveliacijai forma buvo intelektualinis individualizmas. Jis apėmė gana platų sovietų imperijos intelektualų sluoksnį. Lietuvos sovietmečio inteligentija, išsilavinę ir bent kiek kritiškiau mąstantys gyventojai tik formaliai dalyvavo valstybės gyvenime.
Tai buvo net ne pasipriešinimas, o individualistinis atsiribojimas, užsidarymas savo kiaute, garsiai nekomentuojant valdžios, daug laiko skiriant tyliai savišvietai ir nesigiriant, ką nauja sužinojai ar perskaitei, jei tai bent kiek kirtosi su oficialia ideologija.
Ypatinga atsiribojimo forma buvo vos ne katakombinė bohema, intelektualų „vakaruškos“ su nemenku alkoholio kiekiu, po kurių valdžia kėlė bylas pagal principą: kas blaiviam galvoj, tas girtam ant liežuvio.
Išskirtinę vietą jau ne atsiribojant, o pasipriešinant užėmė disidentai. Deja, į juos visuomenė žiūrėjo kaip į kankinius, bet jų pėdomis nesekė.
Įtakingiausias ir pavojingiausias sovietinei valdžiai buvo religinis pasipriešinimas, gerai organizuotas, konstruktyvus, kovojantis ne tik su ateistine valdžia, bet ir su intelektualams būdingu nusivylimu ir pesimizmu.
Šiai maišto tėkmei ir priklausė M.Tomonis. Jo įsitikinimu, intelektualas neturi teisės užsidaryti dramblio kaulo bokšte, jis privalo sąmoningai dalyvauti visuomenės gyvenime ir prie bet kurios santvarkos siekti tiesos ir ją be baimės viešai skelbti.
Išsilavinęs žmogus negali nusisukęs praeiti pro ateizmo muziejumi paverstą Šv.Kazimiero bažnyčią, jis privalo į ją užsukti ir lankytojų knygoje parašyti, kad taip negalima daryti. Tai pasakęs M.Tomonis taip ir elgėsi.
Pasak jo, žmogus iš kitų gyvūnų skiriasi ne tik protu, estetiniu jausmu, bet ir moraliniu apsisprendimu, kuris kyla iš moksliniu pažinimu pasiektos žinios apie Dievo įkvėptą pasaulio sandarą.
Tai ir yra per gana trumpą laiką parašytos teosofinės studijos „Žinia“ pagrindinė mintis.
Poezijos autoritetas S.Geda yra sakęs, kad M.Tomonio poezija „egzaminą išlaikė“ ir pats autorius minėtinas iškiliųjų menininkų plejadoje. Apie „Žinią“ profesionalų filosofų atsiliepimų nesu matęs.
Man atrodo, M.Tomonio kūrinys yra žinomo mokslininko paleontologo ir katalikų teologo P.Teilhard'o de Chardino (1881-1955), siekusio suderinti evoliucijos teoriją su tikėjimu, platus komentaras, įterpiant savas teosofines schemas ir pakeliui dar pasiginčijant su marksizmu.
Daug vietos M.Tomonio veikale skiriama M.K.Čiurlionio kūrybai, tai yra pirmoji ne menotyrinė, bet filosofinė jo kūrinių interpretacija.
Dabar P.Teilhard'o de Chardino pagrindinį veikalą „Žmogaus fenomenas“ galima nusipirkti prekybos centre vos ne greta daržovių skyriaus, bet sovietmečiu tai buvo sunkiai pasiekiama knyga. Tačiau besidominčių ja buvo.
M.Tomonis žinojo, kad kalbasi su panašias dvasines problemas patiriančiais amžininkais, ir daug kartų ne tik sau įrodinėjo, kodėl dėl asmens ir tėvynės laisvės reikia aukotis. Jis nesigėdijo skambių žodžių ir frazių, kurių ypač gausu filosofinės studijos pabaigoje, tikėjosi dialogo ir ginčo su kitaip manančiais, nes žinojo, kad Dievo šviesa vienodai krinta ir ant tikinčiųjų, ir ant ironikų.
Jis nebuvo vienišius maištininkas, paguodai rašantis eilėraščius. M.Tomonis iš prigimties buvo aiškią pasaulėžiūrą turintis menininkas tarnavęs Lietuvos ateičiai ir vienas atgimstančios tautos piliečių, kuriuos jis vadino šviesiaeiviais.
