Nepaisant pokšto originalumo, „kas būtų buvę, jeigu būtų buvę“, ko gero, tai beprasmiškiausias dalykas pasaulyje. Bet koks alternatyvų ieškojimas praeityje nepadės surasti jų ateityje. Kaip ir atsisakymas pripažinti faktą, kad trys pagrindinės monoteistinės religijos galėjo kilti tik viena šalia kitos skolindamosi idėjas, ritualus ir kodeksus. Kaip ir bandymas visą šiandienos prievartą suversti vien religiniam fanatizmui.
Deja, moderniojo terorizmo atsiradimas su religija teturi tiek pat bendro, kiek retas apsilankymas bažnyčioje per giminių laidotuves. XIX a. anarchistai, narodovolcai, nihilistai ar airių nacionalistai sprogdino ir šaudė visiškai nepasigesdami įkvėpimo šventraščiuose.
Kad ir į kurį kraštutinumą kristum, religijos nulemtą ar ideologijos, ultrakairiosios ar visiškai dešiniosios, niekur nerasi atviro ir nešališko spoksojimo į veidrodį. Kadangi iš jo žvelgtų dar labai jauna (planetos istorijos mastu) biologinė rūšis.
Žinduolis, kuriam visai neseniai savisaugos bei giminės pratęsimo instinktai buvo daug svarbesni už draugystę, aukojimąsi ir altruizmą. Ir kuris šiuos instinktus dar visai neseniai tenkindavo paprasčiausiu – prievartos – būdu.
Taip, nueitas tiesiog milžiniškas kelias įspraudžiant šiuos instinktus į civilizacijos pančius. Emocijas tramdant ir valdant. Mokantis gyventi kartu ir prisitaikant. Šypsantis ir kalbant tada, kai norisi šiepti dantis ir suleisti juos oponentui į gerklę.
Tačiau neišmokta pagrindinė pamoka – niekuomet nebus taip, kad visi ims ir nužygiuos šį kelią neklupdami ar tiesiog nešokdami nuo jo į griovį.
Visada bus tokių, kurie savo lūkesčių ir sugebėjimų neatitikimą perkels aplinkiniams. Kurie nykias skyles savo skurdžioje psichikoje ir buityje bandys užkamšyti neapykanta ir pavydu kitiems. Ir vienintelis klausimas: ar jie sugebės tokius pavojingus potraukius racionalizuoti?
Kadangi tik šis aspektas skiria maniaką, išskerdžiantį atsitiktines aukas, nuo teroristo, susprogdinančio apskaičiuotą ir pasirinktą minią. Vienu atveju net nepasivarginta ieškoti kokios nors racionalizacijos savo atavistiniam smurto troškimui, kitu – paieškota figos lapelio, kuris jį trumpam pridengė.
O koks tas figos lapelis, ne taip jau svarbu. Religiją žmogus susigalvojo kaip panacėją nuo mirties baimės. Daugelį ideologijų – irgi perprojektuodamas tą pačią mirties baimę į tobulo pomirtinio rojaus sukūrimą dar šiame gyvenime. Tik bėda, kad buvo, yra ir bus žmonių, kurie savo gyvenimo bijo labiau nei mirties. Ir mielai ją paankstina kartu pasigriebdami ir niekuo nekaltų aukų.
Kai kas pasakys, kad šiame komentare nėra absoliučiai nieko konstruktyvaus, nieko, kas padėtų užkirsti kelią tokioms tragedijoms, kokios nutiko pastarosiomis dienomis Paryžiuje ir Beirute. Ir aš visiškai pritarsiu tokiems kritikams.
Pridurčiau, kad nieko konstruktyvaus nerasite ir 99 procentuose kitų komentarų, kuriuose kariaujami seni ideologiniai karai. Teroro tragedija tiems komentatoriams dažniausiai tėra dar vienas fonas grįžti prie senų argumentų ir suvesti senas tarpusavio sąskaitas.
Gal todėl niekas nenori sustoti ir pažvelgti į veidrodį. Ir išvysti jame atvaizdą, kuris kartais gali būti blogas, kartais geras, kartais neapsakomai vaiskus, o kartais ir iki pasišlykštėjimo baisus. Ir pripažinti sau, kad toks atvaizdas žvelgs į mus daug ilgiau, nei norėtume.
Tačiau bent jau galime guostis kita, pusiau humoristine svajone, kaip kartais naudinga gyventi šalyje, kurioje praėjusią savaitę socialiniuose tinkluose virė diskusija, kaip pakeisti anglišką žodį „Lithuania“, kad jį būtų lengviau ištarti užsieniečiams ir valstybė labiau išgarsėtų.
Gal ir gerai, kad nespėjome pakeisti. Bus sunkiau mus rasti žemėlapyje. Turėsime daugiau laiko savo atvaizdui tyrinėti. Kol to veidrodžio niekas nesusprogdino.
